Daryk bezdalius kad numestum svorio

Įdomios Straipsniai. Avižos, riešutai, sėklos ir Baltymų milteliai viskas gerai užšaldyti. Taigi tai yra procesas. Po langu išaugo dvi aukso obelys, kumelė atsivedė du aukso kumeliukus, o moteriai gimė aukso sūnūs. Kai gimė dar vienas vaikas, tėvai nerado kūmų.

Lyg būčiau užklupus juos nusikaltimo vietoje, jų veidai pašoka link manęs, ir aš matau, kad ji guli lovoje, galva ap­ vyniota gėlėtu virtuviniu rankšluosčiu, ranka laiko kaktą, tarsi ši žadėtų nukristi, o tėtis sėdi daryk bezdalius kad numestum svorio lovos krašto, jo ran ­ koje siūbuoja vandens stiklinė, teliūskuoja vientisu ritm u iš vienos pusės į kitą, ir ant grindų tarp jo kojų jau susikaupė maža, nervinga balutė.

Jis m an atidarė duris, tiesa? Net pasitikrinu, ar ranka ištinusi ar paraudusi, o andrew lieknėjimas paklausiu, kodėl. Štai kiek m etų nieko iš jo negirdėjome, ir staiga jis čia prisistato, nes jam reikia, kad tėvas kažką sutvarkytų jo žmonai. Tėvas įsitikinęs, kad jis ten atliko saugumo misiją, kažką itin slapto, bet, mano manymu, jis tiesiog gyveno savo turtingos žmonos sąskaita, šiaip mulkis, vedęs pinigus, o dabar jis čia grįžo girtis prisi­ rinktom is europinėmis manieromis.

Net gyvenome kartu kurį laiką. Ji apsimeta, tiesa? F V Laiptai prie nam o įėjimo buvo padengti slidžiais, jau pūti pradėjusiais lapais, ir aš atsargiai myniau jų tylią maišalynę, stipriai laikydamasi už šaltų turėklų: tik vakar jie degė mano rankose, o šiandien pasibaigė hamsinas' ir iš dangaus šiek tiek prilašėjo neįpareigojančios rudeninės dulksnos. Išėjau į pagrindinę gatvę tą valandą, kai vairuotojai pradeda jungti šviesas, visi automobiliai atrodo vienodi, visi žmonės panašūs, ir įsimaišiau tarp jų, juk visus mus šis vakaras spalvina juo­ dai: m ano mamą, įkalintą miegamajame, tėtį, besisiaučiantį savo jaunystės draugo daryk bezdalius kad numestum svorio šalikais, namuose laukiantį Daryk bezdalius kad numestum svorio, mirksintį nuvargusiomis akimis prieš kompiuterį, Širą, gyve­ nančią visai netoliese, šitame štai skersgatvyje - tikrai, aš jau prieš jos namą, beveik susigundau patikrinti, ar ji namuose.

M an atrodo, kad turiu jai daug ką papasakoti, nors kalbėjo­ mės dar tik šiandien universitete, ir aš spaudžiu skambutį, bet atsakymo nėra.

Uploaded by

Vis tik spaudžiu dar - gal ji duše ar tu ­ alete, - tada apeinu aplink, prie galinio įėjimo, beldžiu į nu­ leistas žaliuzes, kol išgirstu kniaukiant, ir pro virtuvės langą pas mane išlipa Tulija, Širos katinas.

Jam pabodo sėdėti visą dieną vienam, ir aš jį glostau, iki pradeda murkti, daryk bezdalius kad numestum svorio pilka uo­ dega styro aukštyn, ir tas glostymas mane truputį nuramina, ir jį taip pat, ir jis atsigula prie mano kojų, ir atrodo, kad jis užmiega, bet ne, štai jo styranti uodega lydi mane, išeinančią iš kiemo, einančią temstančiu skersgatviu, o vienintelis ten stovintis šviestuvas pamirksi sekundę ir užgęsta.

Kieno katinas? Bet ne, tai ne jie: bėgte juos aplenkusi pamatau, jog tai pora, nejauni vyras ir moteris, tik jų meilė tikriausiai jauna, ir aš rituosi judria mūsų rajono nuokalne, prakaitas liejasi nuo manęs tarsi kati­ no kraujas, sekantis paskui mane valingu srautu, ir aš žinau, kad jis tekės ir tekės ir sustos tik prie mūsų durų.

Žiūrėdam a į stalą, kuris akim irks­ niu pakeitė savo būvį, staiga tapęs vieno žmogaus stalu, aš pagalvojau, kaip liūdna būti vienai - kaip Šira tai sugeba? Jis manęs nebevadins kurm iuku, o aš jo nebevadinsiu žiurkiumi - kaipgi iš viso galėsime kalbėtis? Eik dabar miegoti, o rytoj ryte jis tave pažadins.

125 gramai riebalų norint numesti svorio

Visada išeinant m an atrodydavo, jog daugiau jo nebepamatysiu, kad tai paskuti­ nis kartas, ir visi tie šimtai kartų, kai klydau, nepaneigė šito įsitikinimo, o tik jį pabrėžė, tik stiprino baimę, kad šįkart taip tikrai bus. Šira sėdėjo virtuvėje, galvą padėjusi ant purvino stalo, jos plaukai maišėsi su trupiniais. Ir taip šliaužiojau nenusileisdama, dulkių kamuoliai aplipo mane, lyg būčiau apsirengusi avies kostiumu, keikiau tą momentą, kai nusprendžiau nueiti pas ją - kodėl nėjau tiesiai namo, ką jau taip skubiai turėjau jai papasakoti?

Ir dar galvojau apie baimę, apėmusią mane ant slidžių laiptų - kaip kartais baimė aplenkia prie­ žastį, - ir bandžiau prisiminti, kas tokio grėsmingo buvo tam e veide, ir neprisiminiau veido, tik baimę, ir kaip visada tokiose situacijose su palengvėjimu galvojau apie brangųjį, mieląjį Jonį: štai dabar pradėsime vakarą iš naujo, ir aš su­ valgysiu viską, ką jis paruošė, nieko nepaliksiu lėkštėje.

ar dėl brendimo jums lieknėti

Bet iš lauko pamačiau, kad namai tamsūs, net televizorius nebevei­ kė, tik telefonas nemiegojo, įkyriai skambino, ir aš pakėliau, baimindamasi, jog tai vėl Šira, tačiau tai buvo m ano mama.

Jos pripildo mano akis, kai spoksau pro langą. Iš arti skelbimo beveik negalima aprėpti žvilgsniu, toks jis didelis ir aukštas, tik jo auksas žiba daryk bezdalius kad numestum svorio pažadu lyg žiemos saulė, ir aš, sušildyta jo šviesos, prisiartinu daryk bezdalius kad numestum svorio dide­ lės, naujos vitrinos.

Vos prieš mėnesį čia prekiavo statybos reikmenimis, o dabar drabužiai, patraukliai ir paslaptingai dirsčioję į mane iš jo maišo, tarp smailiųjų batų, šičia visiš­ kai atvirai, išdidžiai save demonstruoja. Ypač ši vyno spal­ vos suknelė: trum pa ir priglundanti, ilgomis rankovėmis, ji atrodo puikiai ant manekeno lėlės daryk bezdalius kad numestum svorio, pabrėžia jos aukštas plastikines krūtis su deramai styrančiais speneliais, jos lieknas, sportiškas kojas - ir stovėdama prieš ją, liūdnai vardydama skirtum us tarp mūsų, pro plačiai praskėstas jos 17 kojas aš pamatau jo siaurą užpakalį, puikiai supakuotą į juo­ do velveto kelnes, kurias jis matuojasi prieš veidrodį, vaikšti­ nėdamas pirmyn atgal, pirmyn atgal.

O jo veidą vos įžiūrėjau, paslėptą už lieknosios lėlės nugaros, bet galėjau nuspėti jame telpantį pasitenkinimą. Jis jau išlindo iš siauros matavimosi kabinos, šįkart mūvi rudom is kelnėmis, ūmia eisena juda prie nuošalėje esančio veidrodžio, o aš negalvodama ieškau prieglobsčio, tarsi par­ duotuvėje būtų prapliupusi liūtis.

Nepastebėta įslenku į ma­ tavimosi kabiną, kurią apleido jis pats, bet ne aitrus jo kvapas, užm inu ant juodųjų kelnių, kurias jis ką tik nusivilko, uostau pakabintas senąsias jo kelnes, šniukštinėju po kišenes - kam jam reikia tiek raktų?

Išsipuošusi mergina jam moja rudais marškiniais, švelniai kalbina prancūziškai, ir jis pradeda nu­ sirenginėti prieš veidrodį matyt, visos kabinos užimtosde­ monstruoja plačią, jauną, bene tų marškinių spalvos krūtinę, pučiasi kaip povas su naujais drabužiais, pridega po cigaretę sau ir šalia esančiai moteriai, ir aš matau, kad ji rūko pro ilgą kandiklį, daryk bezdalius kad numestum svorio tinkantį prie jos šukuosenos - daryk bezdalius kad numestum svorio raudono kare - ir prie dailaus švarkelio.

Kaip man pavyko numesti 45 kilogramus per 6 mėnesius?

Viena ranka aš laikiau suknelę, kita bandžiau tem pti užtrauktuką, kuriam e skaudžiai įstrigo keli gaktos plauke­ liai, mano basos kojos trypė jo kelnes, prieš save pamačiau jo prasegamas sagas - kol pagaliau daryk bezdalius kad numestum svorio nusivilko marškinius, paskleisdamas aitrų kvapą iš lygių pažastų, tirštą pušų der­ vos kvapą - jo storas troškulio sulipintas lūpas ir tam sų jas ram inantį, pirm yn atgal keliaujantį liežuvį.

Jo akys skaudžiai 20 j ZEKU t A b H A L E V žvelgė į mane, niūrios lyg beveik visiškai sudegusios anglys, po kurių teliko žarijos, ir nenuleisdamas žvilgsnio jis atsegė kelnių užtrauktuką ir paleido jas nuslysti savo ilgomis jau­ nomis kojomis, atidengdamas juodas prigludusias kelnaites su išsikišimu viduryje, ir aš pabandžiau nusisukti šalin, lyg būčiau netyčia pamačiusi savo tėtį su apatiniais, bet jis man neleido, viena ranka atkreipė į save mano veidą, tada nuleido jį, kaip manekeną vitrinoje taisydamas, paėmė mano ranką ir užsidėjo ją ant karšto gumulo.

Pajutau, kaip juodosios kel­ naitės prisipildo gyvybės, tarsi ten būtų susirietęs dramblio straublys, geidžiantis trim ituoti išsitiesęs, ir mano delnas susigaubė aplink jį, padėjau ten ir antrąją ranką, numetusi suknelę, o jis manęs nelietė, bet jo akis jaučiau tarsi sun­ kų prisilietimą, jos leido drebinantį elektros srautą, stūmė mane žemyn, kur mano keliai pamynė jo numestas ant grin­ dų kelnes, o skruostas prisiglaudė prie įtem ptų tylių grum ­ tynių, kurios vyko ten tarp odos ir medžiagos.

Jie jau stovėjo prie kasos: jis - status, aukštas, tvarkė ant kaukolės pilkus plaukus, o ji - elegantiška ir patraukli tru m ­ pomis kelnėmis ir madingu švarkeliu, negraži, bet įspūdingai M E 1 1. Aš skubu pas juos, kry­ puoju atrištais batraiščiais, tarp daugybės veidrodžių sunku suprasti, kur tikrai jie, o kur - jų daryk bezdalius kad numestum svorio, ir aš susipainio- ju, susitrenkiu su veidrodžiu, o ne su gyvu jo kūnu, kuris dar pulsuoja mano delnuose.

Tikiuosi, atsi­ gavo? Susigėdusi traukiuosi iš ten, o suknelė lyg raudona pa­ klodė plevena man, gundanti bei provokuojanti; žingsniuoju atbula, nedrįsdam a atsukti nugaros, kad nepajusčiau abiejų m oterų apmaudo dūrių. M an vaidenasi, kad lėlė atsisveikin­ dam daryk bezdalius kad numestum svorio iškelia ranką, ir kol atsiprašydama jai mirksiu, aš atsi­ trenkiu į grupę žmonių, kurie eina susiglaudę - taip arti, jog nesugebu išsipainioti iš jų glėbio, jie išsirikiavę tarsi sienos - ir esu priversta vilktis paskui juos, kol rasiu išėjimą, kas ii- gainiui darosi beveik malonu - šitaip kažkam priklausyti.

Nudžiuginta gerosios naujienos, lipu pėsčiųjų gatvės pakilimu, o tada susigaudau, kad džiaugsmas buvo skubo­ tas, mat liūdesio nepamažėjo, liūdesio kiekis išliko toks pat, jie tik sukeitė aplinkybes vietomis, jiems išsiskyrimas - tai džiaugsmas, o susitikimas - tai liūdesys, kaip senoje mįslė­ je apie pakilimus ir nusileidimus, kuri kaskart akimirkai 24 Z L R U V A SI [ A L C V suklaidina. Ir aš tikėjausi vėl juos sutikti ir paklausti, ką jie daro pavasarį - ar gedi, kad viskas žydi, - bet nenorėjau ten ilgiau užsibūti, nes universitete turėjau studentų konsultaci­ ją, į kurią vėluoti buvo labai nepatogu, o žvilgtelėjusi į laikro­ dį, kad sužinočiau, kiek grėsmingas tas mano vėlavimas, pa­ mačiau, jog konsultacija prasidėjo prieš penkiolika minučių.

Paklausiau savęs, ar visi šie čia vaikštantys žmonės kada nors yra pajutę tai, ką aš pajutau vos prieš kelias minutes? Tai buvo kaip ugnį praryti, visada norėjau sužinoti, koks jaus­ mas ryti ugnį, prieš įsikišant į burną liepsnojantį deglą, gra­ sinantį sunaikinti jautrius audinius, ir dabar žinojau, bet ką daryti su tuo žinojimu, kur jį neštis? Dar galvojau apie jo var­ pą, susirietusią apatiniuose, ir apie merginą griežtu kirpimu, kas ji tokia - vyliausi, jog tai jo dukra, bet iš tiesų tuo neti­ kėjau, o žmonai ji per jauna - ir kur jie nuėjo su pilnu maišu ir pilnomis trum pikėm is, kodėl nepasiėmė manęs kartu, juk aš kažką praradau toje mažoje persirengimo kabinoje, daryk bezdalius kad numestum svorio radau turtą, kurį net nežinojau turinti - nežinojimą, ką jauti, kai ryji ugnį, o su tuo žinojimu ateina baisus blankumas, mat niekas, kas mažiau už tai, manęs nebesujaudins.

Staiga pajutau atsipalaidavimą, ūmų visų organų smi­ gimą, padėjau galvą ant apskrito, rudeninės saulės įšildyto staliuko lyg ant ištikimos pagalvės ir mėginau pakartoti savo gyvenimo planą: disertaciją, kurią turėjau priduoti iki metų pabaigos, po disertacijos daromą kūdikį, po kūdikio perka­ mą butą, o tarp viso to - vakarienes kartą jis paruoš, kartą ašsusitikimus su katedros kaip galima prarasti pilvo riebalus kuris m anim i žavisi, jo 26 I ZERUYA SHALEV manymu, aš perspektyvisukneles, kurias matuosiuosi siau­ rose matavimosi kabinose su veidrodžiu ar be jo - tačiau vis­ kas atrodė dulkėta, lyg būtų atpūtęs dykumos vėjas ir paden­ gęs pasaulį plonu pilko smėlio sluoksniu.

Tada prisiminiau, kad tai man jau buvo kartą nutikę, tas smigimas, nors ne toks galingas, bet tai buvo užuomina, perspėjimas: prieš kelerius metus, vos po kariuomenės, aš įsimylėjau vyrą, gyvenusį prie kepyklos, ir tą vienintelę naktį, kai buvau su juo, lova buvo pilna šviežios duonos kvapo, bet po to jo nebemačiau, ir man atrodė, kad visas mano gyvenimo šviežumas pasiliko jo lo­ voje, nes jis gyveno prie kepyklos, ir jo patalai kvepėjo duo­ na.

Kurį laiką man buvo sunku, bet gana greitai susipažinau su Joniu ir prisiverčiau pam iršti aną, ir tik užuodusi šviežią duoną pagalvodavau apie jį - o dabar mano šnervėse susi­ maišęs duonos kvapas su ugnies skoniu, mano galva dega iš vidaus, ir Arjės Eveno akys-anglys apsupa mane kaip kulkos, ir aš panikuoju, jo eisena - kaip medžiotojo, žvilgsnis - me­ džiotojo, ir aš matau jį einantį pėsčiųjų gatve su mano lavo­ nu, kraupiai, patogiai užsim estu ant peties - mėsa ir gaurai.

Praryju riksmą, pakylu iš ten ir puolu bėgti lyg miško žvėris, išgirdęs šūvį, ir tik pagrindinėje gatvėje, tarp daugybės au­ tomobilių, pasijuntu saugesnė.

kaip numesti svorį ir jį išlaikyti amžinai | vyriškumo menas"

Esu jau arti tėvų namų, pū­ vančių lapų burbuliavimas ant laiptų kurtina, lipu link buto: vos prieš savaitę jis stovėjo už šių durų, tarsi ten gyventų, bet dabar jo vietoje stovi mano mama. Kad išdžiūtų ryte pakabinti skalbiniai? Kad nukristų temperatūra?

  • Buon Apetito Tai frazė, kurią kasdien kartoju bei girdžiu.
  • Gali morkos deginti riebalus
  • Valdžios dėl paramos kūrėjams priimtuose sprendimuose dainininkas teigia nematantis logikos, o esamą situaciją lygina su sovietmečiu.

Trumpiausios dienos? Ilgiausios dienos?

Daugiausiai komentuojami demotyvatoriai | autada.lt

Ir kai nebegalėjau laukti, pasiėmiau telefoną ir surinkau skaičius, kurie šėlo mano galvoje. M HI L Ė S G Y V E N I M A S j 29 Aš tuoj pat pasigailėjau, kad nepirkau tos suknelės, nes niekas mano spintoje neprilygsta riebalų deginimo vaistas tos Kandiklės kelnytėms su atitaikytu medaus spalvos švarkeliu, bet vis tik pasitenkinau priglundančiomis kelnėmis ir nerta juoda palaidine, į plaukus įsegiau paauksuotą lankelį, akių mėlį pabrėžiau juodu pieštuku ir buvau visai patenkinta.

Pastatą daryk bezdalius kad numestum svorio m gaurai dengė tankus vijoklis, priartėjusi pamačiau dešimtis bičių linksmai zujant tarp gausių lapų. Jis daryk bezdalius kad numestum svorio delsė, visai neskubėjo manęs priglausti: tik po dviejų mano skambučių durys atsidarė, ir jis be žodžių pa­ lydėjo mane į didelę, labai tvarkingą svetainę su paveikslais iškabinėtomis sienomis ir kilimais išklotomis grindimis - man net daryk bezdalius kad numestum svorio, kad grindys atspindi sienas arba atvirkš­ čiai.

Jis mūvėjo naująsias rudas kelnes ir vilkėjo naujuosius marškinius, bet jų naujumas kaip tik pabrėžė jo senumą, ir jis staiga atrodė senas, senesnis už mano tėtį, su giliomis randus primenančiomis daryk bezdalius kad numestum svorio skruostuose ir kaktoje, iš tiesų labiau baltais nei sidabriniais ir labiau retais nei ta n ­ kiais plaukais bei juodais debesimis po akimis.

Įdomu, kad žmonės savo namuose atrodo tokie, kokie iš tiesų yra, ir tik lauke juos užlieja kažkokia šviesa, pagalvojau su palengvė­ jimu, sėdėdama ant šviesios sofos, staiga nuram inta senatvės, puolančios daryk bezdalius kad numestum svorio ištiestomis žnyplėmis, tarsi jis, šiaip ar taip, jau tuoj num irs m an regint nuo širdies smūgio ir liausis mane trukdęs.

Begėdiškai įbedžiau lūkesčio pilnas akis į kairiąją marškinių kišenę, už kurios, tikėtina, iš paskutiniųjų jėgų plakė pavargusi jo širdis. Prieš mane stumdėsi įvairūs už ki­ šenės paslėpti vidiniai organai, raudonai melsvi, prim enan­ MEILĖS GYVENIMAS 31 tys išvirkščią genitalijų pusę, šlykštūs ir patrauklūs, kokius matydavau prieš daugelį metų, kai paskui m am ą vilkdavausi pas senosios kartos mėsininkus.

Tampydavau jos rankovę: mama, gal bėgam iš čia - tačiau kartu su pykinimu pjausty­ mo lentose sukrautų mažų materialių gyvybės likučių aki­ vaizdoje mane apimdavo ir slegiantis, liūdnas, bukas ilgesys. Kuo aš čia iš viso dėta, namo, privalau sugrįžti namo pas Jonį ir pas disertaciją, kurią turiu priduoti iki m etų pabaigos. Ko aš noriu? Už m ano nugaros di­ džiulė varpa buvo ištraukta, išgirdau ją skubiai pakuojamą į slaptavietę ir rakinam ą diržo sagtimi. Juk dabar mes turim e būti artimi, tai kodėl jis dar labiau daryk bezdalius kad numestum svorio nei anksčiau?

Jonis visada glaudžiasi prie manęs po sekso, o čia nėra nė akimirkos gė­ rio. Leidausi laiptais lėtai lėtai, svyruodama kaip pirmuosius netvirtus žingsnius žengiantis kūdikis, tik neūkaudama iš pasididžiavimo, ir staiga mane ištiko ūm us apakimas, nieko nemačiau, nors lauke buvo visiškai šviesu, ir išsigandusi atsi­ sėdau ant laiptų, visiškai nepaisydama bičių, galva ant kelių: 34 j ZERUYA SHALEV ką padarei, ką tu darai, ką dabar darysi - tarsi veiksmažo­ džių pamokoje - ką padarei, ką darysi, ką darai Kas ta­ vęs nori, tegul ateina pas tave.

Tamsiame miegamajame, kurį siekė apgailėtinai mažai šviesos, mano aklumas ėmė sklaidytis, bet saulėlydžio ban­ gos kaskart naujai trikdė, ir aš bandžiau cigaretės netenka riebalų lovoje, kad nurimčiau, bet negalėjau pasiekti Jonio pusės, lyg ten staiga būtų išdygusi siena, mano jam neištikimumo siena.

Ten vi­ sada būta šio bei to, tarp mano ir jo pusės: distancijų, įtampų, MEILĖS GYVENIMAS 35 įžeidimų, - bet neištikimumo ten dar nebuvo, ir aš pajutau, kaip lova pasidalija į dvi puses, kaip mėginu ištiesti ranką į jo pusę, tačiau ją sustabdo siena, ir vėl pravirkau - ką padarei, ką padarei, - nes net tada, kai negalėjau pakęsti nei jo, nei mūsų gyvenimo, netikėjau, kad apgausiu jį, nes tarp mūsų buvo ne tiek meilė, kiek bendras likimas, ir apgauti jį m an atrodė tolygu apgauti likimą.

Retkarčiais pasvajodavau apie kitokį gyvenimą, bet taip, kaip svajojama apie stebuklą, kaž­ ką antžmogiško, kas man nepasiekiama ir nekontroliuojama, o dabar mano pasaulis vartosi ir spardosi, ir aš nežinau, kaip jį nuram inti, ir bandau galvoti kaip apie katiną visada neig­ siu ir galų gale tiesa atsitrauks prieš melątačiau šįkart tai manęs nenuramina, nes Širos katinas mirė, o Arjė Evenas gyvas, ir tol, kol jis gyvas, gyvas ir mano neištikimumas, ir mano pažeminimas gyvas, ir meilė, kylanti iš mano vidaus it karčios žalsvos skrandžio sultys - taip, kam neigti, tas žodis teisingas.

Juk nėra skirtumo, apgauti kartą ar du, abi nuodėmės vėliau bus užrakintos tam e pačiame narve, ir jei jau padariau tai, tegu bent jau lie­ ka saldus, o ne kartus ir dusinantis prisiminimas - taip sau kartojau tikrindam a įvadinio kurso studentų pratimus, dve­ jodama prieš knygas bibliotekoje, prieš daryk bezdalius kad numestum svorio Jonio veidą, prieš jo minkštą nugarą naktimis.

lieknėjimo centro darbai

Vaikščioti visą dieną su viena m intim i galvoje, mintimi, kuri prilipo prie smegenų ir nepalieka jų, daryk bezdalius kad numestum svorio gręžia, kartais beldžiasi, kartais garbanojasi, kartais maldauja ir trum pai akimirkai pasislepia, ir aš riebalų degintojas mega 30 hq daryk bezdalius kad numestum svorio palengvėjimu, o tada ji staiga smarkiai užsipuola, lyg gūsin­ gas vėjas, lyg vienu sykiu pabudę žiemos vėjai, šlapi, alkani, 36 MEILES GYVENIMAS j 3 y atveriantys mažiausius langelius, pasityčiodami pučiantys m an į nugarą?

M an daryk bezdalius kad numestum svorio, kad jei tik pamatysiu jį vėl, išsivaduosiu nuo jo, ir aš sukiojuosi tarp visų atsitikti­ nių taškų, dirsčioju į drabužių parduotuvę mieste - m ane­ kenė jau aprengta storu vilnoniu paltu, - lipu vėl ir vėl tėvų laiptais, dundančia širdimi įbėgu į svetainės patamsį - kaip jis sėdėjo atsipalaidavęs didžiajame krėsle, natūraliai elgda­ masis kaip šeim ininkas su mano jautriu, susigūžusiu tėvu, pripildė kambarį dūm ų - kaip paprasta buvo pam atyti jį ne­ tyčia, nesistengiant, neplanuojant, o dabar tai atrodo įsivaiz­ duota, beviltiška, jis niekad nebekels kojos ant šlapiųjų laiptų, niekad nebevaikščios pirmyn atgal priešais žvilgantį veidro­ dį, patenkintas apžiūrinėdamas savo sėdmenis.

Tada vieną naktį maniau, kad viskas išsisprendė, ir bu­ vau beveik laiminga. Supratau, jog veikti čia turi mano tėtis, ir kalba ne apie tęstiną, pastangų reikalaujantį veiksmą, o apie aiškų ar galite numesti svorio būdamas 50 metų paprastą - nutraukti gyvenimą, trum pai ta­ riant, num irti.

Jei jis mirs, Arjė tikrai ateis į laidotuves, ir aš verksiu ant jo peties, prisispausiu prie jo, lyg jis būtų mano naujasis tėvas, ir jis negalės m an neleisti. Klausimas tik, ką tėtis į tai pasakys, dabar viskas priklauso nuo jo geros valios. Guoskis tuo, jog būna ir blogesnių situacijų, aš turiu draugių, kurių nebeišgelbėjo ir tėvų mirtis, įsivaizduok, kaip jos pasmerktos. Jis daug kalbėjo apie praeitį, tas tiesa, daryk bezdalius kad numestum svorio per­ stojo, bet labai mažai minėjo ateitį.

Neturėjo jokių ypatingų planų ateičiai, kiek m an buvo žinoma, o jei ir turėjo, tai juk planų prigimtis - dainos priverčiančios mesti svorį atšauktiems.

Kas teisinga naktį, dieną atrodo beprasmiška, o gal ir at­ virkščiai.

absoliutus lieknėjimas

Atsistojusi prieš jo švelnų, susirūpinusį veidą, jau buvau pasiruošusi priimti kompromisą - baisią ligą, žinoma, suvaidintą, kuri prigąsdintų jo draugus reguliariai lankytis. Aš būsiu graudi atlikdama atsidavusios dukters vaidmenį, į kurios pečius remiasi visa šeima, o kai jis ateis, juk jis tikrai galų gale ateis, aš jam pasakysiu, tėtė klausė apie jus, tėtė norėjo jus matyti, ir jį išgąsdins būtasis laikas. Ar pavėlavau, paklaus jis su baime, ir aš jį nuraminsiu, ne, dar ne.

Kodėl nepalaikė ryšio? Niekada nebuvau mačiusi tų maisto prekių parduotuvių šitokių, pilnų prasmės ir ga­ lios, paslapties ir aistros, tų iš žėrinčių dryžių sudarytų pės­ čiųjų perėjų, tų ugnį spjaudančių šviesoforų, o mano žings­ niai - niekada nežinojau, kaip galima žingsniuoti, kai pėdos vejasi viena kitą lyg plėšrūnai, ir tai buvo itin nuostabu, bene stebuklinga, tarsi būčiau pajudėjusi statula.

Document Information

Tik prie jo durų sustojau, priešais ryškią stačiakampę prie jų iš lauko pritvirtintą lentelę, maždaug tam e aukštyje, kur buvo mano pašalinti riebalų sultinį kitoje pusėje - m an regis, jutau varžte­ lių dūrius - ir pagalvojau, kaip mano dejonės įsigėrę į tankią medieną, tapo jos dalimi, galbūt jo žmona girdi jas kylant iš ten ir kutenant jos ausis, ir net nežinojau, ar pavydžiu jai, ar gailiuosi jos.

Tiesa, ji taip lengvai apgauta, bet ir taip lengvai gali jį pam atyti - bet kur namuose, neturi droviai stovėti prie durų ir bandyti sugalvoti dingstį. Pabandžiau atspėti, kurio iš jų motyvacija stipresnė: Arjė nori įrodyti, kad buvo užsienyje, o tėtis nori suerzinti mamą, kuri pamatys, kad jie bendrauja - kol dvejoju, kuo tikėti, jis tarsi savo versijos įrodymą ištrau­ kė iš spintelės šokoladinius saldainius, tiesiai iš D uty Free, ir kruopščiai išvyniojo pakuotę.

Laižydama kartųjį šokoladą, aš atsargiai jį apžiūrinėju, nes čia vis dar nėra artum o, jokio intymumo, jo kūnas m an visiškai svetimas, paslaptingas, net kai jis drau­ giškas, tai neintymu, lyg nieko nebūtų buvę, visai nieko, ir atrodo, kad ir nebus nieko, daryk bezdalius kad numestum svorio, aš niekada nebepatirsiu jo būties įsiveržiant į mane, valdingai, jaudinamai ir nemalo­ niai - kam neigti, tai nebuvo malonu.

Ką tu manyje myli? Ką aš jame myliu? Juk visai jo nepažįstu, ką gi galiu jame mylėti? Tikras gyvenimas rei­ kalauja sunkių sprendimų, su kuriais tu nesugebi susidoroti, todėl pasilik kol kas tam e gyvenime, kurį gyveni.