Kaiserio vainiko svorio netekimas

Ilindo gelsvi koj pirtai, ir mogus sumis pariet juos. J i s tik per daug sivaizduoja. Pirmoji minėtų dviejų aplinkybių įpareigojo mane ne tik nepasitraukti iš Berlyno posto, bet priešingai — likti toliau savo pareigose ir toliau rūpintis Lietuvos nepriklausomybės apgynimu santykiuose su Vokietijos Reichu, nepaisant, koks bebūtų buvęs jo ano meto hitlerinės vadovybės nusistatymas Lietuvos ateities klausimu — dar kiek palankus ar jau iš-krypstąs į nebedraugišką nusistatymą pagal "Mein Kampf' reveliacijas, betarpiškai liečiančias mūsų kraštą.

Vieną sakyto atsišaukimo projekto nuorašą buvau įteikęs dr. Kleistui bene liepos 22 d. Kaip vėliau patyriau, kalbamo atsišaukimo tekstas, kad ir nesutartas su vokiečiais, buvo padaręs jiems pozityvaus įspūdžio, tuo prisidėdamas prie jų palenkimo susidomėti mūsų suplanuotu LAF Dr. Tai palengvino tą planą toliau sklandžiai vykdyti, nežiūrint Berlyno - Maskvos "draugystės" tolimesnio išsilaikymo dar ištisus vienus metus.

Kiek šitaip suplanuotas Lietuvai atkurti aktyvios kovos kelias liečia mane patį, aš ją pradėjau konkrečiai vykdyti įteikimu m. Rusijos įvykdytą agresiją prieš Lietuvą. Mano paakinimu St. Lozoraitis, kaip J. Urbšio dar prieš m. Mano protesto tekstas jau buvo ne kartą paduotas spaudoje ir visiems jau žinomas. Todėl jo čia nebekartoju. Padarius tokį istorinės svarbos diplomatinį aktą, pati kovos logika liepė nebesustoti pusiaukelyje, bet imtis tolimesnių žygių jos planingam paruošimui, kiek tai man buvo įmanoma iš užsienio.

Todėl sekančią dieną pasiunčiau Kaunui tokio turinio telegramą: — Dabartinį Seimą, kaip išrinktą svetimos karinės okupacijos ir svetimos valdžios priespaudos sąlygomis, užslopinant kitokios negu komunistų partijos nuomonės reiškimą, laikau nekompetentingu reikšti bet kuriuo klausimu mūsų tautos tikrąją valią. Protestuoju prieš jo padarytus liepos 21 dieną nutarimus įvesti Lietuvoje sovietų santvarką kaiserio vainiko svorio netekimas Lietuvą įjungti į Sovietų Rusijos sudėtį, tuo panaikinant Lietuvos valstybinę nepriklausomybę.

Sakytus nutarimus, kaip nekompetentingo organo priimtus, priešingus esamai Konstitucijai ir mūsų tautos ir valstybės interesams, laikau neteisėtais, mūsų tautai, mūsų valstybei ir man, kaip teisėtam Nepriklausomos Lietuvos atstovui, neprivalomais. Su telegramos turiniu pirmiausia susipažino telegrafo įstaigos tarnautojas, kuriam buvo pavesta ją pristatyti į užs. Jis nesusilaikė nuo pagundos apie jos svarbų turinį papasakoti ir kitiems, ką sutiko gatvėje pakeliui į užs.

Apie tai sakė man inž. Galvanauskas, tada dar buvęs finansų ministeriu Paleckio vyriausybėje, kai netrukus po to buvo pabėgęs į vokiečių užimtą Klaipėdą, gelbėdamasis nuo bolševikinio teroro.

Jis buvo gavęs sakytą telegramą pasiskaityti iš paties laiškanešio, kurį buvo sutikęs Laisvės Alėjoje, eidamas liepos 23 d. Šiuo tad būdu sakyta telegrama virto tuo, kuo norėjau, kad ji taptų — painformavimu tautos apie mano, kaip jos pilnateisio atstovo Berlyne, pareikštą protestą Vokietijos Vyriausybei prieš Sov.

Rusiją dėl šios pastarosios agresijos prieš Lietuvą. Apie tą mano žygį buvo tuoj pasklidusi žinia visame Kaune, iš kur ji greitai persidavė ir į provincijos miestus ir miestelius, tuo būdu virsdama tikru signalu ryžtingesniesiems tautos elementams organizuotis vyriškam pasipriešinimui bei naujai kovai atkurti Lietuvos valstybinį suverenumą su ginklu rankoje, kai tik bus susilaukta tam tinkamos progos. Pastatyta prieš tokį faktą, marionetinė Paleckio vyriausybė sovietinio okupanto reikalavimu tuojau griebėsi priemonių nušalinti mane nuo Lietuvos dipl.

Iš to buvo išsivysčiusi savotiška popierinė kova tarp sovietinio okupanto diriguojamų Kauno marionečių ir Lietuvos dipl. Po to, kai rugpiūčio 3 d. Aukščiausioji Sovietų Taryba savo antspaudą ant Lietuvos nepriklausomybės sunaikinimo jau buvo uždėjusi, tolimesnį sakytos kovos vykdymą perėmė Sov. Kai tatai nepavyko, ji statė griežtus reikalavimus vok.

Rugpiūčio kaiserio vainiko svorio netekimas d. Kaip ta kova buvo faktiškai išsivysčiusi, esu plačiau aprašęs savo atsiminimuose "Lietuvos Nepriklausomybės Sutemos" žiūr.

Prieš pasiunčiant Pasiuntinybės rūmų raktus vok. Kuomet sakytus raktus von Doernbergas rusams perdavė, ir jie jau galėjo į Pasiuntinybės rūmus įsibrauti, juos rado ištuštintus, jos archyvus sunaikintus arba išvežtus į saugesnę vietą, o ant Pasiuntinybės inventoriaus knygos mano padėtą užrašą sekančio turinio: — Rusų okupantų žiniai: Jūsų principai slopinti žmonių laisvę, griauti kultūrą ir grobti svetimą turtą.

Jau pagrobėte Lietuvą, klastingai paglemžėte jos valstybinę nepriklausomybę, užgrobsite ir šiuos nepriklausomos Lietuvos rūmus. Bet teisingumas yra galingesnis už smurtą. Atsiskaitymo valandos neišvengsite.

Netenka aiškinti, kaip man ir mano bendradarbiams, Pasiuntinybės nariams, buvo skaudu atsisveikinti su Pasiuntinybės rūmais, kurių išsaugojimui nuo sovietinio okupanto buvome padarę visa, kas tik anomis aplinkybėmis mums buvo įmanoma padaryti, nepaisant jokios asmeninės rizikos. Savo atsisveikinimo kaiserio vainiko svorio netekimas, pasakytoje Pasiuntinybės erdvioje salėje visiems ten susirinkusiems Pasiuntinybės nariams ir nenariams pareiškiau: — Ši valanda tenebūna ženklu mūsų nusiminimo arba traukimosi iš kovos lauko.

Atvirkščiai, ši diena tebūna mums pasiryžimo ir pasižadėjimo diena. Lietuvių tauta, deja, ne pirmą kartą praranda savo valstybinę nepriklausomybę, bet ji ją garbingai ir atkovodavo. Tad ir mes akivaizdoje susidėjusios dabartinės politinės padėties neturėtume nustoti vilties ir nuleisti rankų.

Priešingai, užsigrūdinę naujose gyvenimo sąlygose ir dirbdami kiekvienas savo darbą, onetwoslim ebay organizuoti, vieningi ir, kur kas bebūtume, kiekvieną valandą būkime pasiruošę ryžtingai ir atkakliai stoti į kovą už gražią ir visiems lietuviams mielą Naujųjų Lietuvų.

Nepalikime nei vienas nuošalyje nuo šio kilnaus Tėvynės gelbėjimo darbo, nes šiuo metu ir šioje šalyje kiekvieno lietuvio inteligento pajėga ypač yra brangi. Dar kartą, Mieli Bendradarbiai, Jums dėkoju už bendradarbiavimą ir linkiu kiekvienam iš Jūsų asmeninės laimės ir ištvermės sunkesnėse Jūsų gyvenimo valandose. Mes čia, maža saujelė lietuvių, kovojome iki paskutinės minutės už Nepriklausomos Lietuvos vėliavą, o dabar, sustoję petys į petį, ryžkimės kovoti už Nepriklausomos Lietuvos išlaisvinimą.

Tebūnie ši maža nepriklausomų lietuvių saujelė Naujosios Lietuvos portparolė ir tikroji jos tvirtovė, o jos kiekvienas narys — garbingas Naujosios Lietuvos kovotojas.

Mūsų šūkis — Kovok! Tegyvuoja Naujoji Lietuva ir laisvoji lietuvių Tauta! Kada prezidentas A. Smetona rugpiūčio 17 d.

Jis taip ir pasakė: "Jūs, Lietuvos atstovai, dar susigriebėte protestuoti, aš gi ir to negalėjau padaryti". Kai užsiminiau, ar to negalėjo padaryti dar kiek lūkuriuodamas Kybartuose, dar neperėjęs Vokietijos sienos, A. Smetona atvirai prisipažino vienu žodžiu: "Nebesusigriebiau". Kalbant apskritai apie pastangas Lietuvai gelbėti, prezidentas Smetona pagyrė mano projektą suburti tautos ryžtingesniuosius elementus į bendrą kovos organizaciją — Lietuvių Kaiserio vainiko svorio netekimas Frontą, pakartojo pažadą duoti man mandatą sudaryti naujai Vyriausybei ir prašė, kad toliau dėčiau visas įmanomas pastangas Lietuvai gelbėti nuo ją ištikusios nelaimės.

Jis tik kėlė mintį, ar nebūtų tikslinga pradėti kovos žygį respublikos prezidento žodžiu į tautą ir tik po to skelbti Vyriausybės platforminį pareiškimą, už kurio įsipareigojimus ji imtųsi atsakomybės. Be to, jis klausė, ar vietoj svetimžodžio "aktyvistai" negalėtume surasti lietuviško ekvivalento minčiai išreikšti. Bet tokio pakaitalo nesurado lietuvių kalbos lobyne nei pats A. Smetona, nei kas kitas. Todėl sakytas svetimžodis, kaip giliai prasmingas pačiam reikalui, pasiliko, prigijo ir kartu su visa LAF veikla Lietuvai gelbėti nūnai yra nuėjęs į jos istorijos puslapius.

Akivaizdoje to, kas čia aukščiau mano pasakyta, ir to paprasto fakto, jog A. Smetona jokių pretenzijų LAF-tui vadovauti nereiškė, pasijutau tikrai nustebintas, kai A. Merkelio, prezidento Smetonos buvo asmens sekretoriaus, knygoje "Antanas Smetona" žiūr.

Smetonos rankas".

numesti svorį 25 dienas

Tiems, kuriems tada teko stengtis LAF-tą suorganizuoti bei išvystyti jo kovos veiklą, jų tarpe ir man pačiam, rūpėjo pati ta kova Tėvynei — Lietuvai gelbėti, o ne kažkokia "kova" su A. Smetona dėl vadovavimo. Nuo jo mūsų tauta buvo nusigrįžusi jau prieš tai, kuomet LAF dar iš viso nebuvo susidaręs. Smetona buvo tai, kaip prityręs politikas, pats teisingai supratęs. Todėl ne tik nesipriešino mano sumanymui suburti ryžtingesniuosius tautos elementus į LAF organizaciją, bet priešingai — sveikino mane už parodytą iniciatyvą.

Jei A. Smetona, kaip seka iš A. Merkelio pasakymo, dar būtų turėjęs kokių pretenzijų į vadovavimą, tai būtų nors mėginęs imtis šia prasme kurių bent žygių, o nesiskubinęs tolintis kuo toliau nuo Lietuvos, net į užjūrį. Iš ten jis jokiai akcijai vadovauti faktiškai nebegalėjo: pirma, dėl to, kad Lietuva buvo Europoje, o ne už Atlanto; antra, kad J. Valstybės į karą tada dar nebuvo įsivėlusios, ir trečia, kad politiniam Lietuvos reikalo apgynimui ten turėjome legaliai tebeveikusią Lietuvos Pasiuntinybę ir, be to, ALT — Amerikos lietuvių vienybės pagrindais sudarytą veiklos organą Lietuvai gelbėti.

Aš įkalbinėjau A. Smetoną pasilikti Vokietijoje, taigi arčiau Lietuvos, pvz. Man atrodė, jog būtų buvę tikslinga, jei A. Smetona būtų palūkuriavęs nors iki Maskvos -Berlyno pakto sužlugdymo, jeigu ne iki karo galo. Bet jis svyravo, o jo artimieji buvo tam priešingi ir stačiai veržte veržėsi vykti toliau. Liekninanti marie prancuzija veržėsi iš Vokietijos ne kokiais politiniais motyvais, bet kad nesijautė saugūs dėl karo aplinkybių, nematė perspektyvų kaiserio vainiko svorio netekimas Vokietijoje, ir kad nedidelis piniginis rezervas, kurį A.

Smetona turėjo atsivežęs iš Lietuvos, labai greitai tirpo be galimumo iš kur nors pasipildyti. Negalėdamas atsispirti šeimos spaudimui greičiau iš Vokietijos išvykti, A. Smetona ramino mane tuo, kad stengsis užsibuvimą Europoje nudelsti, pvz. Šveicarijoje arba kur kitur, iš kur galėtų su manim kaiserio vainiko svorio netekimas metu susisiekti. Jei vis tik tektų jam su šeima keltis į užjūrį, kad ten pastoviau visi įsikurtų, tai žadėjo prisiųsti man mandatą Vyriausybei sudaryti specialia telegrama, jei tik man pavyktų pasiekti susitarimą su Reichu.

Atsiremdamas į A. Smetonos kažkokius, iki šiol niekur nepaskelbtus užražus "Nuo Mozūrų ežero ligi Šveicarijos", A. Merkelis paduoda savo knygoje psl. Antra vertus, mūsų ūkininkai ir darbininkai, mūsų visuomenė, kamuojama Maskvos barbarų, šiandien ilgėdamos žvalgosi į Vokietiją, ar neišmuš iš ten išvadavimo valanda. Ar visuomenė apsivils, ar ji nudžiugs, — kas gali šiandien pasakyti. Mūsieji, kurie palikę Vokietijoje vargsta, ypač jaunieji, laukia, ar pasuks Vokietija ir kada prieš Rytus.

Tačiau pavojinga būtų, įžiūrėjus į vieną tašką, pamiršti, kaip juda didžiosios politinės linijos, nuo kurių priklauso ir mažos Lietuvos buitis. Karas dar neįpusėjęs, dar daug galingų veiksnių iškils aikštėn, dar ir naujų perspektyvų atsidarys mūsų akims. Kas šiandien neaišku, rytoj gali būti aiškiau. Smetona atrodė lyg jau buvo prablaivėjęs nuo "didžiosios politikos" sapnų apie tai, kaip karas galėtų toliau vystytis ir kas galėtų būti laimėtojas, kad pagal tai nutiestų ir savo kaip greitai pašalinti pažasties riebalus liniją.

celiulito puodelio svorio metimas

Deja, ne kas kitas, kaip ši A. Smetonos linija ir buvo užtraukusi Lietuvai didžiąją birželio 15 dienos nelaimę, o jam pačiam, kaip "tautos vadui", susikompromitavimą.

Paduotoji aukščiau citata rodo, jog A. Smetona lyg jau vėl buvo atkritęs į spėliojimų politiką, tikėdamasis kažkokių "naujų perspektyvų" iš kitų "galingų veiksnių", kurie dar galėtų iškilti "aikštėn". Kokie tie veiksniai buvo iškilę, dabar jau žinoma. Tik, deja, žinome taip pat ir tai, kokių jie atidarė "perspektyvų" Lietuvai.

Laimingas buvo a. Smetona, kad jam pačiam tų "perspektyvų" susilaukti ir jas išgyventi jau nebeteko. Šioje vietoje noriu pastebėti, jog tų, kuriuos A. Smetona vadina "mūsieji", t. Jie ne tik nespruko toliau kur nors į užjūrį, bet priešingai — apsisprendė likti Vokietijoje, kad būtų arčiau tėvynės Lietuvos, tikėdamiesi jai kaip nors pagelbėti didžiojoje nelaimėje.

Beveik be išimties jie savo laisva valia įsijungė į LAF gretas bekompromisinei kovai su Lietuvos laisvės paglemžėjais, kaip anuomet apsispręsdavo ir kiekvienas kitas lietuvis, savo krašto patriotas, nepareinamai nuo to, kas kokiai politinei srovei prieš tai buvo priklausęs. Man buvo žinoma, jog A.

Smetona susirašinėdavo su kai kuriais iš jų, pvz. Dirmeikių, buv. Lietuvos Aido redaktorium, kalbindamas juos irgi orientuotis į saugųjį užjūrį. Dirmeikis man pasakojo, jog kaiserio vainiko svorio netekimas buvo akinamas A. Smetonos vykti drauge į J. Valstybes, bet kad jis savo buvusiam vadui tiesiai atkirtęs, jog pirma norėtų išmėginti visus galimumus tėvynei Lietuvai gelbėti. Kitaip sakant, dr.

karšta greitai deginti pilvo riebalus

Dirmeikis, nežiūrint, jog buvo laikomas dideliu A. Smetonos adoratoriumi, pasirinko kitą kryptį, priešingą vado krypčiai, pasiryžęs, jei ne kitaip, tai su šautuvu rankoje kovoti ir nepasiduoti A.

Smetonos teorijai, pagrįstai tuo, kaip "juda didžiosios politinės linijos". Panašių pavyzdžių buvo ir daugiau. Jie vaizdžiai parodė, koks buvo tada pasidaręs politinis lūžis tarp A. Smetonos, buv. Tie, kuriem tikrai rūpėjo Lietuvos, o ne pirmoje eilėje savo kailio gelbėjimas, buvo supratę LAF idėją, kaip atsigaivinimo kelią nuo visų dar taip netolimos praeities politinių apsivylimų ir kaip gairę atlikti savo patriotinei pareigai — gelbėti tėvynę Lietuvą, ne vien skambiais žodžiais, bet pasiaukojimu ir kova.

Lozoraitis, perėmęs likusios užsieny mūsų diplomatijos šefo pareigas pagal J. Urbšio, paskutiniojo Lietuvos užsienių rkl. Deja, teko nusivilti. Be paties St. Lozoraičio ir St. Girdvainio, atstovo prie Šventojo Sosto, gyvenusių ten pat Romoje, teatvyko į konferenciją Petras Klimas, atstovas Prancūzijoje, Eduardas Turauskas, laikęs save atstovu prie Tautų Sąjungos Ženevoje, ir aš.

Buvo laukta, kad atvyks dar Vytautas Gylys, atstovas Stockholme, bet kažkodėl neatvyko, kaip kad neatvyko ir Bronius Balutis, atstovas Londone. Jurgis Šaulys, atstovas Berne, visai nė nesiruošė pavažiuoti iki Romos, taip netoli nuo Berno, pareikšdamas mums trims su Turausku ir Klimu, vykusiems iš Berno į Romą automobiliu, jog sutinkąs iš anksto su visu tuo, kas būtų konferencijos nutarta.

Kazio Graužinio, atstovo Pietų Amerikoje, tai dėl tų postų didelio atstumo nuo Romos iš viso buvo maža vilties, kad jie būtų galėję į konferenciją patys atvykti.

Gerai, kad nors tuo metu buvo Romoje vyskupas Pranciškus Būčys, kuris galėjo, kad ir neoficialiai, paatstovauti užjūrio lietuvių organizacijoms.

Konferencija užsitęsė nuo 19 iki 25 rugsėjo. Iš politinių klausimų, kuriems buvo pašvęsta daugiausia laiko, pažymėtini šie: 1 politinės padėties ir perspektyvų įvertinimas, 2 egzilinės vyriausybės sudarymo problema, 3 Lietuvos Tautinio Komiteto, kaip pakaitalo, sudarymas, ir 4 diplomatijos laikysena A. Smetonos atžvilgiu. Pirmaeiliu uždaviniu buvo kaiserio vainiko svorio netekimas išsiaiškinti ano meto Lietuvai — po birželio 15 dienos katastrofos ir jos pasiuntinių ir įgal.

Pasidalijus informacijomis apie tai, kaip įvairių kraštų vyriausybės pažiūrėjo į Lietuvą ištikusią nelaimę ir kaip tai atsispindėjo viešoje pasaulio opinijoje, konferencijos dalyviai priėjo išvadą, jog drąsiai galime remtis principu, kad Sov. Rusijos įvykdytas Lietuvos priverstinis įjungimas į Sovietų Sąjungą tarptautinės teisės atžvilgiu neturi jokios galios, kitų valstybių liko nepripažintas, ir kaiserio vainiko svorio netekimas jų niekuo neįpareigoja bei joms neprivalomas.

Akivaizdoje šio konstatavimo konferencijos dalyviai, nors ir suprasdami, kad pilnas Lietuvos suverenumo atkūrimas tegalėtų būti pasiektas tik po karo Taikos Konferencijos sprendimu, kuriuo būtų nustatyta nauja tarptautinė santvarka, buvo vieningos nuomonės, jog nereikėtų praleisti jokios progos Lietuvos valstybei atkurti ir nebelaukiant karo pabaigos, jei tik didžiųjų jos kaimynų, nuo kurių mūsų krašto padėtis pareina betarpiškai, santykiai taip pakitėtų, jog praktiškas Lietuvos suverenumo atkūrimas pasidarytų įmanomas.

Šitoksai nusistatymas reiškė suteikimą mandato Lietuvos dipl. Dar daugiau: konferencijoje buvo pasisakyta, kad sakytas postas, jei būtų reikalinga, nebijotų užsiangažavimų su Vokietija, kuri anuomet buvo vienintelis Lietuvos kaimynas kariškai pakankamai pajėgus išstumti bolševikus įsibrovėlius iš mūsų krašto.

Buvo manyta, jog vėliau gal susirastų galimybių nuo užsiangažavimų su Vokietija atsipalaiduoti, jei karo įvykių raida pasidarytų kitokia, negu ji buvo tuo metu, kai konferencijos dalyviai buvo susirinkę pasitarti. Todėl kitas, tiek pat svarbus, klausimas buvo turėti bendro vadovavimo organą, kurio pagalba būtų galima išlaviruoti Lietuvos laisvinimo politiką per visas karo meto aplinkybių užtvankas, svorio metimas dadare artimiausioje ar tolimesnėje ateityje bepasireikštų.

Kitaip sakant, kilo klausimas, ar nebūtų įmanoma sudaryti egzilinę Lietuvos vyriausybę. Tokiam projektui ypač didelį palankumą rodė Amerikos lietuviai jau nuo pat mano kovos su Sovietų ambasada dėl Lietuvos Pasiuntinybės rūmų Berlyne laikų — kaiserio vainiko svorio netekimas, kuri plačiai nuaidėjo per užjūrio lietuvių spaudą.

Per konferenciją tą jų pageidavimą labai gyvai palaikė vyskupas Būčys, ir pagunda ką nors tuo tikslu mėginti buvo nemaža. Tačiau, apsvarstę reikalą iš visų pusių, priėjome išvadą, jog kalbamas sumanymas, nežiūrint jo patrauklumo, neatrodė įvykdomas.

Lietuva nebuvo Sov. Rusijos agresijai ginklu pasipriešinusi ir prie jokios kariaujančios pusės nebuvo pritapusi. Kai po to buvo Sov. Rusijos, kaip nepriklausoma valstybė, panaikinta ir faktiškai nebeegzistavo, kariniu atžvilgiu ji niekam nebebuvo įdomi, ir dėl to negalima buvo tikėtis, kad kas leistų kažkokiai, post factum susidariusiai, egzilinei vyriausybei pas save prisiglausti ir vystyti politinę veiklą. Juo labiau jai nebuvo jokios vilties prisiglausti kuriame nors neutraliame krašte.

Kitaip sakant, buvo stiprių abejonių, kas tokią, iš kažkur atsiradusią, Lietuvos vyriausybę būtų linkęs pripažinti. Patys Amerikos lietuviai, net ir prezidentui Smetonai atplaukus į tą laisvių šalį, neįstengė gauti Jungtinių Valstybių leidimą ten sudaryti egzilinę Lietuvos vyriausybę bei išprašyti jai JAV-bių pripažinimą, nežiūrint State Departmento atsakingų pareigūnų ir Kongreso narių reikštų ir tebereiškiamų gausių palankumo deklaracijų Lietuvai.

Kadangi egzil. Kadangi tai nebuvo jokia krašto vyriausybė pilna to žodžio prasme, o tik politinės akcijos organas, pagrįstas išplaukiančiomis iš valstybės dipl. Būtų užtekę tik faktinio jam palankumo iš kitų kraštų pusės, kad ir vien tiek, kiek tas arba kitas jų buvo susidomėjęs Lietuvos klausimu. Motyvuotas minėto Komiteto sudarymo nutarimas, kaip E. Ernestą Galvanauską; jo pavaduotoju ipso jure skirtas St. Lozoraitis, kaip legalios likusios užsieny Lietuvos diplomatijos šefas; nuolatiniais nariais buvo numatyti E.

Turauskas ir aš pats. Kiek vėliau buvo dar numatytas antras pirmininko pavaduotojas P. Žadeikis, Lietuvos pasiuntinys Vašingtone. Galvanauską žiūr. Jis būtų turėjęs pasitraukti iš Vokietijos į kurios nors nekariaujančios valstybės sostinę manyta buvo — į Ispaniją ar Portugalijąten suorganizuoti Komiteto biurą, o po to pats lankytis pagal reikalą svarbesniuose Lietuvos postuose, pradėdamas nuo aplankymo lietuvių didžiosios išeivijos JAV-se.

Pirmaeilis uždavinys būtų ir toliau likęs reikalas surasti kraštą, kuris prisiimtų pas save egzil. Lietuvos vyriausybę ir ją kaiserio vainiko svorio netekimas su teise vystyti politiškai diplomatinę veiklą Lietuvai ginti. Tuo tikslu buvo nutarta prašyti A. Smetonos, kaip Resp. Prezidento, kaiserio vainiko svorio netekimas iš anksto įgaliotų Galvanauską tuojau perimti naujo ministerio pirmininko pareigas ir suformuoti vyriausybę, kai tik tokia galimybė pasidarytų reali.

Tačiau jei kartais A. Smetona užsispirtų paskyrimo E. Galvanauskui iš anksto neduoti, tai Galvanauskas turėtų vykdyti Komiteto pirmininko funkcijas ir be paskyrimo ministeriu pirmininku, tikintis, kad A. Smetona pasidarytų sukalbamesnis, kai vieta Lietuvos egzil. Konferencijos dalyvių nepalankų nusistatymą A. Smetonos atžvilgiu lėmė anuomet ne vien A.

Smetonos diskreditavimasis mūsų tautos akyse dėl pasitraukimo iš Lietuvos be pasipriešinimo šūvio sovietiniam agresoriui, bet ir tai, kad buvo palikęs A. Merkiui pavedimą jį Smetoną pavaduoti Resp.

Prezidento pareigose sovietų okupacijoj. Tai buvo pastatę Lietuvos dipl. Lozoraičio, "į tikrą klampynę", iš kurios buvo nelengva išsinarplioti. Kiek nusivylimas A.

Smetona buvo gilus, galima spręsti jau vien iš to fakto, jog sakytoje konferencijoje buvo iškilęs ir debatuojamas klausimas, ar Lietuvos diplomatija neturėtų nuo jo visai nusigręžti bei priimti nutarimą A. Balsai buvo pasidaliję pusiau. Jei sakytas nutarimas vis tik dar nebuvo padarytas, tai iš dalies dėl to, kad aš, nors ir nebuvau jokiu "smetonininku", pasisakiau prieš tokį kaiserio vainiko svorio netekimas.

Motyvas, kuris sulaikė konferencijos dalyvius nuo pasikarščiavimo, buvo šis: diplomatinis atsargumas patarė nedaryti tokio griežto sprendimo Smetonos atžvilgiu, nes nebuvo galima numatyti to, kaip toliau rutuliosis bendra padėtis ir ar svorio metimas guillermo del toro susidaryti aplinkybių, kuriose A.

Smetonos titulas, kaip paskutiniojo Lietuvos Resp. Prezidento, dar galėtų pasirodyti Lietuvos bylai naudingas. Kol tokių aplinkybių nebuvo matyti, konferencijos dalyviai nutarė: 1 nedaryti A. Smetonos jokiu centriniu veiksniu siekiant atkurti Lietuvos valstybinį suverenumą, 2 prašyti kaip sudeginti riebalus ir padaryti abs, kad vengtų bent kokių viešų aktų ir laikytųsi kiek galint santūriau; 3 patarti jam nevykti į užjūrį, bet pasilikti Europoje iki karo galo; 4 stengtis surasti lėšų A.

Smetonai pragyventi su šeima, jei atsižvelgtų į patarimą likti Europoje, ir 5 vengti patiems ir stengtis palenkti lietuvių organizacijas ir spaudą, kad vengtų viešos polemikos dėl A. Smetonos pasitraukimo iš Lietuvos, nepravedus ginkluoto pasipriešinimo Lietuvos užpuolikui ir kitų klaidų.

Smetoną su šeima jau atvykusius į Šveicariją. Įvyko papildomų pasitarimų, kuriuose, be jo paties, dalyvavome mes visi trys, be to, dar Jurgis Šaulys ir Albertas Gerutis.

Išklausęs mūsų pranešimus apie Romoje priimtus nutarimus, A. Smetona principe kaip ir pritarė Lietuvos Tautinio Komiteto sudarymui, bet griežtai atsisakė duoti paskyrimą E. Galvanauskui perimti ministerio pirmininko pareigas. Jis aiškino, jog, jo nuomone, preliminarinis paskyrimas neturėtų prasmės ir todėl, esą, nereikalingas.

PLB-nės pirmininkas Aero inž.

Galutinai spręsti apie tai, kam pavesti egzil. Kaip pavyzdį, A. Smetona suminėjo visų akivaizdoje mano pavardę, jei mano pastangos su vokiečiais susitarti būtų sėkmingos. Aš nečiupau Prezidento Smetonos tuojau pat už rankos, nes, pirma, man pačiam dar nebuvo išryškėję, ar pavyks su vokiečiais susitarti, ir, antra, laikiausi priimto Romoje nutarimo, jog geriausiai tiktų, kad eventualinės egzil.

Lietuvos Vyriausybės pirmininku būtų paskirtas ir ją sudarytų Ernestas Galvanauskas. Grįžęs į Berlyną, tuojau painformavau E. Galvanauską Klaipėdoje apie Romos konferencijos nutarimą bei daromą jam svarbų pasiūlymą. Galvanauskas pasiūlymą priėmė ir pažadėjo netrukus užsukti į Berlyną, keliaudamas toliau.

Savo ruožtu buvau gavęs vokiečių pažadą, jog jam bus duota viza išvykti kaiserio vainiko svorio netekimas Vokietijos. Tačiau kažkodėl jis nesiskubino į Berlyną atvykti ir užsibuvo Klaipėdoje, kol buvo vietinių nacių, nežinia kodėl, iš ten ištremtas kad ir į Berlyną. Atvykęs apie lapkričio vidur; į Berlyną, jis jau susidūrė su kliūtimis gauti vizą kelionei į užsienį. Todėl taip ir įstrigo Reicho sostinėje visam karo laikui, nebegalėdamas tinkamai atlikti Tautinio Komiteto pirmininko funkcijų, kaip buvo Romos konferencijoje jam numatyta.

Kita aplinkybė, prisidėjusi prie Lietuvos Tautinio Komiteto veiklos susiparaližavimo, buvo ši: nežiūrint Romos konferencijoje vienbalsiai priimto nutarimo, kad paskyrimo akto naujos vyriausybės min.

Smetonos Ernestui Galvanauskui, kaip nesurištam su kito posto pareigomis ir tinkamiausiam tokiam svarbiam paskyrimui, St. Lozoraitis, vos vienam mėnesiui praėjus nuo tos konferencijos, paėmė tokio paskyrimo aktą iš A. Smetonos sau pačiam. Savo m. Krupavičiui E. Turauskas liudija apie tą įvykį šitaip: kalbamas aktas buvo A.

Smetonos pasirašytas ir duotas St. Lozoraičiui m. Smetona, J. Šaulys, P. Klimas, A. Gerutis ir pats E. Turauskas, ir spalio gale atvykęs į Berną iš Romos St. Buvo pasirašyti du aktai: pirmuoju A. Merkys atleidžiamas iš ministerio pirmininko pareigų, antruoju — St. Lozoraitis skiriamas ministeriu pirmininku. Kalbamieji "aktai", kad ir padaryti praėjus beveik penkiems mėnesiams nuo m. Nei Galvanauskas, jau užangažuotas ir sutikęs stoti Tautinio Komiteto priešaky, nei aš, kaip praktiškai reikalingas sustiprinimo formaliu Resp.

Prezidento mandatu eventualiam perėmimui ministerio pirmininko pareigų, nebuvome nei pakviesti į minėtus Berno pasitarimus, nei buvome nedelsiant painformuoti apie "nutarimus" ir "aktus", padarytus už mūsų nugaros, vertusius Romos konferencijos nusistatymus ir sprendimus aukštyn kojomis.

Apie savo apsirūpinimą "Kybartų aktais" St. Lozoraitis teikėsi mane painformuoti tik m. Smetona jau buvo sausio "pradžioje m. Palieku skaitytojui pačiam spręsti apie tai, ar toksai Lozoraičio suokalbis su A. Smetona galėjo patarnauti Lietuvos Tautinio Komiteto narių tarpusavio pasitikėjimui bei santykių tarp jų nuoširdumui. Prisiėmimu "Kybartų aktų" St. Lozoraitis sudavė durklu į nugarą pačiam Lietuvos Tautiniam Komitetui, kaip bendrinio vadovavimo organui, ir jį pavertė nevykusia Romos konferencijos išdava.

Atitinkama toliau buvo ir Komiteto veikla. Tai buvo juo labiau apgailėtina, kad, E. Galvanauskui įstrigus Vokietijoje, man pasinėrus į tautos sukilimo paruošimo bei ryšių su kraštu palaikymo darbą, St.

Lozoraitis turėjo, kaip pirmas sakyto Komiteto pirmininko pavaduotojas, perimti veiklos vadovavimą. Koksai tai buvo vadovavimas, parodo, pavyzdžiui, kad ir sekantis faktas: Komiteto atsišaukimas į Amerikos lietuvius tebuvo paruoštas ir tai tik E.

Turausko ir jo tekstas išvydo viešumą, kaip tai matyti iš "Naujienų" m. Ne be pagrindo "Naujienų" redakcija palydėjo sakytą atsišaukimą sekančiu, ironišku prierašu: "Buvo pranešta, kad Europoje susidarė Lietuvos Tautinis Komitetas.

Apie jo veiklą amerikiečiai iki šiol neturėjo jokių žinių. Bet dabar tas Komitetas atsiuntė Amerikos lietuviams atsišaukimą: 'Tautiečiai ir Tautietės'.

Matyt, kad Lietuvos Tautinis Komitetas egzistuoja Savo jau suminėtame "Pro Memoria" E. Turauskas sako, jog svarbiausias kalbamų aktų tikslas buvęs šis: "Jei vokiečiai, parodydami Lietuvos atžvilgiu geros valios ir norėdami atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, imtų ieškoti teisėto valstybinio tęstinumo kontinuiteto kaiserio vainiko svorio netekimas, reikalinga turėti atsargoj Resp. Prezidento aktą, skiriantį tokį reprezentantą". Jei tatai tiesa, tai tenka pastebėti, jog tie, kurie galvojo, kad St.

Lozoraitis tam būtų tikęs, visiškai klydo. Tiek Smetonai, tiek pačiam Lozoraičiui ir, be abejonės, taip pat ir Turauskui, kaip buvusiam mūsų užs. Lozoraičio paskyrimui į Berlyną vietoj manęs, tada J. Urbšio projektuoto atšaukti į ministerijos centrą. Būtų perdaug jau naivu manyti, kad iš St. Lozoraičio aprūpinimo "Kybartų aktais" vokiečiai nebūtų išskaitę, jog tuo būdu jiems buvo pakišamas nepriimtinas derybų partneris.

Be to, juk ne jis buvo sumezgęs su dr. Kleistu Lietuvos atkūrimo projektą. Lozoraitis prieš tai buvo siekęs draugiškumo ne su Vokietija, bet su jos galimais priešais, pirmoje eilėje su Lenkija.

Kitaip sakant, Kybartų aktai anuomet buvo tik žalingi Lietuvos ano meto politikos reikalui. Akivaizdoje to, buvau tada raštu pareiškęs St.

Lozoraičiui savo pasipriešinimą prieš sakytų aktų sudarymą ir pataręs St. Lozoraičiui rimtai apsisvarstyti dar kartą. Jis bandė aiškintis, kad jam nebuvę kitos išeities, kaip "Kybartų aktus" priimti, kad "geriau turėti ką nors, negu nieko". Iš savo pusės jam atkirtau, jog buvau visai priešingos nuomonės — geriau nieko, negu tokie aktai, kurie geriausia namuose riebalų degintojas anksto darė susitarimą su vokiečiais dėl Lietuvos atkūrimo nebeįmanomu dalyku.

Ginčas pasibaigė tuo, kad St. Lozoraitis pranešė man, jog įteikęs "atsistatydinimą", patardamas A. Smetonai vis tik duoti paskyrimą Galvanauskui, kaip Romoje buvome nutarę, arba man, siekusiam kaip nors su Vokietija susitarti.

Tuo tikslu būtų buvę prasminga mano autoritetą vokiečių akyse sustiprinti dar ir konstitucinio paskyrimo forma. Deja, nei Galvanauskui, nei man pačiam A. Smetona jokio paskyrimo akto neprisiuntė. Liko taip pat klaustukas, as jis buvo St. Lozoraičio "atsistatydinimą" priėmęs ir ar, iš viso, buvo į šio pastarojo rezignavimo pareiškimą ką atsakęs.

Kad St. Lozoraitis tariamus "Kybartų aktus" buvo sau pasilaikęs ir laikė juos kaiserio vainiko svorio netekimas tebeįpareigojančius, gavau patirti tik po karo, kuomet savo pranešimu apie juos didžiųjų valstybių diplomatinėms kanceliarijoms, be preliminarinio susitarimo su VLIK-u, jis buvo sukėlęs prieš tokį savo vieno pasielgimą kuone visą lietuvių visuomenę tremtyje. Tokiame St. Lozoraičio pasielgime ji buvo įžiūrėjusi mėginimą eiti smetoninio machiavelizmo pėdomis.

Neįprastos veikimo sąlygos Neįprastos veikimo sąlygos, kurios lėmė Lietuvos diplomatinio posto kelią Berlyne po mano Pasiuntinybės suspendavimo iš vokiečių pusės, priklausė nuo sekančių dviejų pagrindinių aplinkybių: Pirma — kad laikėmės nusistatymo, jog Sovietų m.

Pirmoji minėtų dviejų aplinkybių įpareigojo mane ne tik nepasitraukti iš Berlyno posto, bet priešingai — likti toliau savo pareigose ir toliau rūpintis Lietuvos nepriklausomybės apgynimu santykiuose su Vokietijos Reichu, nepaisant, koks bebūtų buvęs jo ano meto hitlerinės vadovybės nusistatymas Lietuvos ateities klausimu — dar kiek palankus ar jau iš-krypstąs į nebedraugišką nusistatymą pagal "Mein Kampf' reveliacijas, betarpiškai liečiančias mūsų kraštą.

Be to, per Lietuvos pasiuntinių konferenciją Romoje buvo nutarta, jog Pasiuntinybių šefai ir pagrindiniai nariai tų Pasiuntinybių patarėjas ar sekretorius ir karo attachekurios buvo svetimų kraštų uždarytos, turėjo pasilikti iki karo galo tose sostinėse, kur jie buvo teisėtos mūsų vyriausybės akredituoti. Antrosios aplinkybės ypatingumas faktiškai buvo paryš-kėjęs dar prieš Pasiuntinybės suspendavimą ir ypač rugpiūčio 13 d. Doernbergas tvirtino, jog gautas Sovietų vyriausybės pranešimas, kad Sov.

Rusija perėmusi Pabaltijo valstybių suverenumą ir kad todėl, von Doernbergo manymu, aš turįs "užsibuvimą Pasiuntinybės viloje Kurfuerstenstr. Apie tą pasikalbėjimą esu smulkiau rašęs savo atsiminimų knygoje "Lietuvos Nepriklausomybės Sutemos". Čia tik pakartoju kai 15 min riebalų deginimas zuzka jo vietas: — Kaip tai?.

Kaiserio vainiko svorio netekimas juk esu pareiškęs formalų protestą prieš Sovietų agresiją ir nelaikau Lietuvos įjungimo į Sovietų Rusiją jokiu teisėtu aktu, — atsakiau spontaniškai. Bet tai nei kiek nepakeičia faktinės padėties Lietuvoje, kurios suverenumą dabar turi perėmusi Sov. Rusija, — išvedžiojo von Doernbergas, pakartodamas, jog man esą nebėra kitos išeities, kaip Pasiuntinybės patalpas palikti. Nenorėdamas dėl tokios jo "nuomonės", kuri juk buvo diplomatinis reikalavimas, toliau ginčytis, pastačiau iš savo pusės klausimą: — Prašyčiau Tamstos teiktis parodyti man Sovietų vyriausybės raštą, kad turėčiau pilną aiškumą.

Toks mano prašymas von Doernbergui buvo netikėtas. Kiek sumišęs, jis atsakė: — Aš ir pats tokio rašto nesu skaitęs, — atsakė, pasiaiškindamas, jog apie Sovietų pranešimą jis težinąs iš Vokiečių ambasadoriaus Maskvoje grafo Schulenburgo trumpos telegramos.

Doernbergas precizavo, jog joje nieko daugiau nebuvo, kaip pranešama apie suverenumo perėmimą. Kiek pagalvojęs dar pridėjo, jog manąs, kad iš viso daugiau nieko nė nebuvo įvykę. Iš to turėjau įspūdį, jog vokiečių užs.

Man atrodė, jog diplomatiniu atžvilgiu ir mums nebuvo intereso forsuoti tokį notifikavimą, vengiant pertempti stygą tolesne kova dėl Pasiuntinybės rūmų. Paklusus von Doernbergo reikalavimui ir Pasiuntinybės vilą rugpiūčio 14 d. Kad tai išaiškinčiau, buvau — kiek lukterėjęs, kol kovos dulkės dėl Pasiuntinybės rūmų nusės — atsilankęs pas valstybės pasekretorį dr. Woermanną pasiteirauti, ar neprivalėčiau paprašyti atsisveikinimo audiencijos pas von Ribbentropą ir padaryti atsisveikinimo vizitus visiems aukštiesiems vokiečių užs.

Kiek pagalvojęs dr. Woermannas atsakė, jog to daryti nereikėtų, nes Pasiuntinybės veiklos suspendavimas nereiškiąs santykių nutraukimo, juo labiau, kad pasilieku Berlyne ir nesirengiu iš Vokietijos išvykti. Iš to buvo galima suprasti, jog nesu diplomatinio statuso netekęs, nors ir priverstas pasitraukti iš Pasiuntinybės rūmų, kurie buvo Lietuvos valstybės nuosavybė.

Man buvo palikta tolesniam naudojimui vietinio diplomatinio korpuso nario asmens kortelė, o taip pat Lietuvos pasiuntinio ir įgal. Vokiečių tendencija nebesiskaityti su man paliktuoju diplomatiniu statusu ėmė reikštis tik vėliau, kai palaipsniui keitėsi Reicho politikos nusistatymas Lietuvos ateities klausimu, būtent — kai artėjo kevinas trudeau svorio netekimas - vokiečių karas ir ryšium su tuo didėjo nacių apetitas paversti mūsų kraštą vokiečių ekspansijos plotu, nebesiskaitant su jokiais teisės principais ir ankstyvesniais Vokietijos Reicho įsipareigojimais Lietuvos atžvilgiu kaip kaimyninės valstybės.

Po Romos konferencijos ir pasitarimų Berne, dalyvaujant pačiam Prezidentui A. Smetonai, buvau spalio pradžioje atsilankęs pas dr. Woermanną painformuoti užs. Woermannas padėkojo už painformavimą, padarė sau apie tai užrašą, kaiserio vainiko svorio netekimas, jog jam buvę įdomu patirti apie Lietuvos diplomatijos pajudėjimus, bet, lyg švelniai patardamas, pasakė, kad būčiau atsargus su politika.

Dar mažiau susidomėjimo parodė pasiuntinys von Grundherr, Skandinavų ir Pabaltijo skyriaus vedėjas. Jis georges klubo liekninančios pėdkelnės nediplomatiškai įspėjo mane, kad nesimesčiau į politiką, nes tuo, sakė, galėčiau pažeisti man suteikta azylio teisę Vokietijoje.

Kuomet atkreipiau jo dėmesį, jog dr. Woermannas, pasiūlydamas man Reicho vyriausybės vardu pasilikti Berlyne po Pasiuntinybės suspendavimo, jokios tokios sąlygos nebuvo man statęs, von Grundherr su manim dėl to nebesiginčijo.

Iš tų pasikalbėjimų buvo matyti, jog vok. Rusija lieka ir toliau "geri" ir "draugiški". Ne vien aš, bet ir joks kitas diplomatinio korpuso narys Reicho sostinėje tam netikėjo ir tokį neva gerų rusų - vokiečių santykių viešą užakcentavimą laikė Hitlerio žaidimu falšyvomis kortomis su Sovietais, kaip kad buvo ir visi, prieš tai pasirašyti, Reicho paktai su Sov.

Sąjunga, tebuvę gryniausiu machiavelizmu. Kova su bolševizmo pavojumi buvo toksai fundamentalus nacionalsocialistinės ideologijos postulatas, jog pats pakto su Sovietais išsivystymas būtų suprastas visai klaidingai, jei jis būtų palaikytas kažkokiu esminiu pasukimu atgal, o ne tuo, kuo jis buvo — laikiniu manevru išspręsti problemai, kurią sudarė Lenkija.

Teisingai tai buvo įžiūrėjęs buv. Lenkijos ambasadorius Maskvoje Grzybowski, savo baigiamame raporte pastebėdamas: "Nepavykus jam Hitleriui — K. Kai dėl to, ar iš tikrųjų ir kada buvo pradėta rimtai ruoštis didžiajam žygiui prieš sovietinį bolševizmą, tai tas, apie ką anuomet tebuvau girdėjęs kaiserio vainiko svorio netekimas savo pokalbio partnerių vokiečių dr.

Leibrandto ir dr. Kleisto, ir tik labai bendrais žodžiais, pasidarė po karo žinoma tiksliai. Pirmą kartą Hitleris palietė tą klausimą m. Sąjungos akiplėšiškos laikysenos. BaltikumDie Wehrmacht im Kampf, Band Kleist, op. Visi tie nepaprastos reikšmės aktai buvo padaryti kaip tik tuo metu, kada mezgiau slaptą mezginį su dr.

Kleistu Lietuvos suverenumui atkurti, jei Berlyno - Maskvos paktas būtų tuomet susprogęskaip buvo galima tikėtis. Bet to dar neįvyko, Sovietams tyliu būdu prarijus kartoką piliulę, kurią jiems buvo sudaręs Reicho karinių jėgų traukimas iš Vakarų į Rytus.

Mums visiems, kaiserio vainiko svorio netekimas taip rūpėjo kiek galint greičiau nusikratyti sovietiniais okupantais, tatai reiškė, jog improvizuotos akcijos metodas, kuris buvo aptartas ankstyvesnėse skiltyse, buvo atkritęs ir kad teko pagalvoti apie planingesnį pasiruošimą bei kitokį veikimo metodą, priderintą pasikeitusiai padėčiai.

Kad išsiaiškinčiau tolimesnės veiklos galimybes, buvau netrukus po mano suminėtų pasikalbėjimų vok. Kleistu ir dr. Leibrandtu viename restorane kavai bei aptarti padėtį, tik gerai nebeatsimenu datos. Man painformavus savo tuos pokalbininkus apie susidarymą Lietuvos Tautinio Komiteto ir apie jo funkcijas, ir kad užs. Jis trumpai paaiškino, jog tai suprantama kodėl: Ribbentropas tebelaikąs tuos santykius praktiškai naudingais Vokietijai ir todėl negali imtis ankstyvesnės politikos Lietuvos klausimu.

Jam pačiam, dr. Kleistui, buvę nurodyta pasitraukti iš Sov. Ambasados seklių stebėjimo ir kad todėl artimomis dienomis jis Berlyną kuriam laikui paliksiąs. Bet pridėjo, jog jį pavaduos vienas jo bendradarbių, pilnai orientuotas man rūpimame reikale, ir pažadėjo mane su juo supažindinti pats. Leibrandtas irgi buvo mažai kalbus. Jis pasakė, jog teksią palaukti, kol politinis laikrodis pasuks į geresnę valandą. Patarė man išnaudoti tą laiką atgaivinti senoms pažintims kariškių kaiserio vainiko svorio netekimas, nes tai galėtų būti prasminga.

Kariai, esą, žiūri realistiškiau į dalykus, negu politikai. Iš savo pusės tegalėjau su dr. Leibrandto mintimi pilnai sutikti.

Pasakiau, jog ir aš pats jau buvau apie tai manęs ir kad tatai, tikiuos, galėtų man žymiai pagelbėti prisiderinti su savo Lietuvai gelbėti planais prie eventualinių vok. Paklausiau, ar dr. Leibrandtas negalėtų tarti už mane palankų žodį, kur tai būtų tikslinga. Pažadėjo tai padaryti ir, jei neklystu, net buvo suminėjęs pavardę vieno karininko, kuriam pavesta palaikyti kontaktą su Pabaltijo tautomis.

Tai buvo pulk. Graebe, kurį kaiserio vainiko svorio netekimas pažinojau net nuo daugelio metų. Ta pat proga dar buvo aptartas reikalas suburti atbėgėlius iš Lietuvos į vieningą organizaciją antikomunistinės kovos tikslais. Ir dr. Leibrandtas tam sumanymui pilnai pritarė. Jie reiškė nuomones, kad tam jokių kliūčių iš įstaigų pusės negalėtų būti, jei nebus daroma kokių viešų, prieš Sovietų Sąjungą nukreiptų, demonstracijų, ypač pareiškimų raštu, kuriuos Sov.

Kleistas pažadėjo duoti instrukcijų savo pavaduotojui, kuriuo, kaip netrukus- paaiškėjo, buvo dr. Ehrenfried Schuette, kad jis pasirūpintų nuo savęs visą tą reikalą sutvarkyti su sakytomis įstaigomis. Be politiškai ideologinio motyvavimo, aš turėjau dar ir kitokių motyvų pabėgėlių subūrimui į specialią organizaciją, tik to savo pasikalbėjimo kaiserio vainiko svorio netekimas tada nemačiau prasmės dėstyti, kaip grynai lietuvių vidaus reikalo.

Tuo metu, kai grįžau iš Romos konferencijos, lietuvių pabėgėlių nuo komunistinio teroro Lietuvoje jau buvo prisirinkę Vokietijoje keli šimtai, ypač Rytprūsiuose, iš kur jų geras būrys buvo prasiveržęs ir į Reicho sostinę. Kiekvienas jų mėgdavo rodyti man ne tik savo lietuvišką patriotizmą, bet ir pateikti įvairių sumanymų, kaip ir už kokio galo griebtis Lietuvai gelbėti.

Jų tarpe nestigo sugestijų, kad nestatyčiau Lietuvos nepriklausomybės reikalavimo ir tuo neatbaidyčiau vokiečių nuo eventualios pagalbos Lietuvai nusikratyti sovietinio jungo. Kai kas net kalbino mane sutikti su Vokietijos protektoratu Lietuvai, kad tik pagelbėtų pašalinti iš mūsų krašto sovietinius įsibrovėlius. Buvo net ir tokių, kurie antibolševikinę kovą lyg statė 4 riebalų degintojai paties Lietuvos atkūrimo reikalo.

Taip, pavyzdžiui, buvau gavęs iš pabėgėlių Gleisgarbeno stovykloje kolektyvinį laišką, datuotą rugpiūčio 23 d. Tam reikalui mes turime pradėti ruoštis iš anksto. Kadangi šiai kovai vadovaus Reichas, tai mes turime atsiduoti visiškon jo dispozicijon. Bet, būdami išsisklaidę po plačią Vokietiją, turime turėti vieną vadą, kuris ne tik mus visus sujungtų, bet taip pat jau dabar reikštų visų užsieniuose bent Europoje gyvenančių lietuvių valią, jiems atstovautų ir rodytų aktyvumą.

Gal būt, šios pareigos bus atsakingos ir sunkios, bet politikos žmogus nebėra sau žmogus. Tamstai, kaip kariui ir diplomatui, labiausiai ir dera šiandien atsistoti priekyje aktyviai kovojančios lietuvių tautos dalies. Dženkaitis, St. Puodžius, P. Sku-rauskas, J. Pyragius, gen. Matulevičius ir dar keli, kurių pavardžių čia negaliu minėti jų asmens saugumo motyvais. Nors man ir buvo siūloma pasidaryti riebalų deginimas neprarandant svorio kovos "vadu", ir pats jau buvau ėmęsis iniciatyvos mūsų tautos jėgas tam telkti, tačiau man visai nebuvo miela laiško sugestija "atsiduoti visiškon Reicho dispozicijon".

Aš galvojau pirmoje vietoje apie kovą už naują Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimą, o apie siūlomą antibolševikinę kovą kaiserio vainiko svorio netekimas tiek, kiek ji neišvengiamai buvo reikalinga čia suminėtam pagrindiniam Lietuvos valstybės atkūrimo tikslui, prisiderinant prie Reicho tada dar tik planuoto žygio prieš Sovietų Rusijos bolševizmą.

Laikinas susiderinimas kovoje prieš bendrą priešą visai nevertė mus pačius išsižadėti savo teisės į valstybinę nepriklausomybę arba daryti kokias koncesijas vokiečiams, pasitenkinant Reicho protektoratu mūsų kraštui ar kokiu kitokiu Lietuvos valstybingumo apribojimu. Priešingai, man atrodė, jog privalėjome Lietuvos valstybinės nepriklausomybės reikalavimą pabrėžti kiekviena proga, kad nekiltų vokiečiams nė mintis, jog kas nors iš lietuvių galėtų tos savo šventos teisės ir to savo politinio idealo išsižadėti, net ir už galimą vokiečių pagalbą.

Pagrindinis tikslas lietuvių pabėgėlių politinės organizacijos, apie kurios reikalingumą kalbėjausi su dr. Leibrandtu, buvo sutelkti visus juos po bendra kovos vėliava Lietuvai atkurti, tuo būdu juos apsaugojant nuo politinio susidemoralizavimo, susiskaldymo ir susikompromitavimo mūsų tautos akyse.

Jų susibūrimas į organizaciją pačioje Reicho sostinėje kovai už Lietuvos valstybės atkūrimą savaime jau veikė — kad ir be atitinkamos viešos propagandos — skatinamai ir pačioje Lietuvoje. Kitaip sakant, kalbama organizacija turėjo pagelbėti suburti ryžtingesniąsias kovos jėgas pačiame krašte po bendra visiems valstybinės nepriklausomybės vėliava ir už visai tautai pagrindinį politinį idealą. Be tokio idealo bekompromisinio skelbimo tautos kova, siekiant išsilaisvinimo iš svetimo jungo, būtų iš viso neįmanomas dalykas.

Tai buvo gerai supratę ir mano partneriai vokiečiai ir todėl nedarė man jokių ypatingų kliūčių sakytą idealą skelbti ir konspiratyviai mobilizuoti mūsų tautos jėgas jam pasiekti. Mano ano meto padėtis Berlyne buvo labai ypatinga, ir dėl to negalėjau ribotis šabloniškomis, tarptautinės teisės vadovėliuose išdėstytomis diplomatinio santykiavimo taisyklėmis.

Ano meto mano padėtis buvo visai kaiserio vainiko svorio netekimas ir taikliai apibūdinta vienoje, po karo išleistoje, knygoje sekančiais žodžiais: 4 4 Ar kakojimas gali padėti numesti pilvo riebalus Tironų Pančiuose,psl. Mat, jo padėties ypatingumas parėjo nuo Vokietijos santykių su Sovietų Sąjunga.

Kadangi visas Lietuvos klausimas tuo kaiserio vainiko svorio netekimas priklausė nuo vokiečių - sovietų santykių, tai Škirpa noromis kaiserio vainiko svorio netekimas nenoromis turėjo įsitraukti į aktyvesnę veiklą, ir pačios būtinybės buvo pastatytas priekyje kovos dėl Lietuvos laisvės. Sekančioje skiltyje skaitytojas ras ištisai paduodamus suplanuotos organizacijos platforminius metmenis, kuriuos surašiau ne aš vienas. Prie jų galutinio suformavimo buvo pritraukta visa eilė inteligentinių pajėgų iš tada Berlyne buvusių pabėgėlių, tarp kurių buvo mūsų valstybininkų, ekonomistų, kultūrininkų ir publicistų.

Jiems visiems, o ne man vienam, rūpėjo surasti tokią platformą, kuri visus jungtų, nežiūrint, kas kokiai seniau politinei partijai priklausė ar nepriklausė. Juo labiau yra svarbu išsiaiškinti tas priežastis tiems, kurie stengiasi lietuvių tautą vėl išlaisvinti, atstatyti Lietuvos valstybę ir ją išvesti į šviesesnę ateitį.

Priežastis, kurios privedė Lietuvą prie tokios katastrofos, galima sugrupuoti į dvi kategorijas, būtent: išorines priežastis, t. Pagrindinė išorinė priežastis, parėjusi nuo tarptautinių santykių, kurių Lietuva pakeisti negalėjo, buvo kilęs lenkų -vokiečių konfliktas. Jis pagimdė rusų - vokiečių suartėjimą ir privedė prie Vokietijos karo su Lenkija.

Tas karas išsiplėtė į Vokietijos karą su Prancūzija ir Anglija. Derybose su anglais ir prancūzais m. Rusija reikalavo leisti jai prisijungti Pabaltijo valstybes.

Tuo ryškiausiai parodė tradicinį imperialistinį Rusijos politikos tikslą: kiekviena pasitaikiusia proga išnaudotina praplėtimui Rusijos įsigalėjimo į Baltijos kraštus. Netrukus po to įvykusiu tarp Sov. Rusijos ir Vokietijos susitarimu buvo nustatyta tarp tų dviejų valstybių interesų riba.

Pabaltijo valstybės pateko Sov. Rusijos veikimo sferon, t. Rytų Europos arba rusiškai sovietiškos, aziatiškai barbariškos Europos dalies įtakos sferon. Turėdama galvoje kaiserio vainiko svorio netekimas tarptautinę padėtį, tą bendrojo pobūdžio susitarimą su Vokietija Sov. Rusija ėmėsi išnaudoti savo imperialistinės politikos tikslams.

Mes čia neliesime gerai žinomų Sov. Rusijos agresijos būdų ir panaudotų priemonių. Lietuvos saugumas, kuris ilgus metus buvo pagrįstas tarptautinio solidarumo bei kolektyvinio saugumo dėsniais ir tarp Vokietijos, Lenkijos ir Sov. Rusijos buvusiais varžybų santykiais, neteko realaus pagrindo.

Lietuvos valstybės ir užsienių politikos vairuotojai tinkamu laiku nepadarė reikalingų logiškų išvadų.

Jie tinkamai neįvertino arba nesuprato naujai susidariusios Lietuvos pašonėje politinio gyvenimo tikrovės, nuo kurios tiesiogiai priklausė Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos likimas, ir nepadarė reikalingų žygių apsaugoti Lietuvai nuo Sov.

Rusijos invazijos bei politinės, ūkinės ir kultūrinės destrukcijos. Iš Vokietijos pusės netrūko aiškių ir pakartotinų ženklų turėti su Lietuva glaudesnius santykius. Ryžtingai eidama šiuo keliu, Lietuva dar turėjo galimybių išsigelbėti nuo Sov. Rusijos aziatiškai barbariškos destrukcijos. Mūsų valstybės ir užsienių politikos vairuotojai nieko geriau nesugalvojo, kaip paskelbti Lietuvos neutralumą, lyg kad neutralumas pats savaime būtų teikęs mūsų kraštui reikalingą saugumą.

Tokia pasyvi politika nebeatitiko gyvenimo tikrovės ir todėl buvo klaidinga bei pragaištinga. Reikia pastebėti, kad tarp Lietuvos atstovų užsienyje ir mūsų galvojančioje visuomenėje nestigo balsų, kurie nurodinėjo į tokios politikos pavojingumą.

autada.ltue - Laikas Gyventi Ir Laikas Mirti | PDF

Bet tiems balsams nebuvo leista viešai pasireikšti: jie buvo slopinami kartais net policinėmis priemonėmis, o jų reiškėjai kvalifikuojami politiniais neišmanėliais, vadinami fantazuotojais arba laikomi germanofilais.

Antra vertus, vyriausybė visomis propagandos priemonėmis klaidino visuomenę, įrodinėdama, jog neutralumas to-metinei Lietuvos tarptautinei padėčiai buvęs racionaliausia linkmė. Tik vien dėl neutralumo buvo susilaikyta nuo žygio į Vilnių, kai lenkų - vokiečių karo pradžioje buvo susidariusios nepaprastai mums palankios aplinkybės besąlyginai atsiimti iš Lenkijos Vilniaus kraštą, kurį lenkai savo laiku buvo smurtu nuo Lietuvos atplėšę ir kurio jokia Lietuvos vyriausybė niekuomet nebuvo atsižadėjusi.

Visuomenė dėl tokio politinės vyriausybės nusistatymo buvo abejinga, jaunuomenė kaiserio vainiko svorio netekimas, o kariuomenė ir šauliai nekantravo, laukdami ženklo žygiuoti pirmyn ir tuo būdu siekti idealo, kurį kiekvienas lietuvis ištisą dvidešimtmetį nešiojo savo sielos gilumoje.

Valstybės politinė vadovybė, deja, tuo istoriniu momentu neparodė reikalingo ryžtumo. Nepaveikė jos nė pasiuntinio Vokietijoje, K. Škirpos, pastangos paraginti vyriausybę duoti kariuomenei įsakymą eiti vaduoti Vilnių. Rezultatas — patogus momentas atgauti Vilniaus kraštą buvo praleistas: Vilnių ir Vilniaus kraštą pagrobė Sov. To pasėkoje Lietuvos politinis svoris vokiečių akyse krito, vokiečių domėjimasis Lietuva sumažėjo.

Per netrukus įvykusias rusų - vokiečių derybas dėl pasidalijimo įtakos zonomis Sov. Rusija panaudojo Vilnių kaip priemonę išplėšti mūsų kraštui iš vokiečių politikos orbitos ir jį paimti savo kontrolėn, primetant Lietuvai savitarpinės pagalbos paktą su sovietų garnizonais mūsų teritorijoje. Tai buvo ne kas kita, kaip pirmas žingsnis į Lietuvos valstybinės nepriklausomybės panaikinimą. Nors visa tai visiems buvo aišku, tačiau krašto vadovybė ir toliau paliko inertiška: ji nerodė jokio aktyvumo surasti kelią, kuriuo būtų galima išvengti vis labiau grėsusios katastrofos.

Ji pati vadovavosi iliuzijomis ir jomis maitino mūsų visuomenę. Jos nariai tikino, kad dabartinė Sov. Rusija nesanti tokia pat, kokia ji buvusi rusų revoliucijos pirmaisiais metais, kad joje esanti padaryta didelė evoliucija valstybės demokratinės santvarkos ir ekonominio atkutimo srityje, įvedant aprėžtos nuosavybės pripažinimo principą, ir kad kaiserio vainiko svorio netekimas būdu faktiškai ten komunizmo nebesą.

Tai btina strategikai, no rint laimti kar. J u k tai kiekvienas ino. J i s su iedu ant p i r t ostaiga tar Hirmanas. Jis raus toliau ir atkas antrj numirlio rank.

Miuk pasilenk. I tikrj, tar jis. Net auksinis. Visi suiuro. Pasisaugok, sunibdjo I m e r m a n a s Grebe r i u i. T a s kiaul, ko gero, dar sudergs tau atostogas. Prane, k a d niurzgi vis laik. Jis tik ir t y k o tokios progos. J i s tik per daug sivaizduoja. Geriau savim r pinkis. T a v s jis labiau nepaleidia i aki nei mans. M a n nusispjaut. A vis tiek negausiu atostog.

Uploaded by

Tai, vadinasi, tikrai ne rusas, a? Ne, ne rusas, piktai atsak Miuk. Penkios marks! Gaila, kad nekirtome i deimt. Klok pinigus! Tai kur jie? Valstybs banke? Greiiau, duok en! M i u k nirts pavelg teinbrenerj. Paskiau i sitrauk i apatins kiens pinigin ir atskait pini gus. Ir nesiseka iandien! Pasiust gali! Atrodo, kad ia bus Reik, tar Greberis. Tai jo 11 antpeiai. O va trksta galo deiniajam smiliui. Reik buvo sueistas ir nuvetas u front. Vliau girdjome taip nekant.

Tikrai Reik. Atkaskite veid. Greberis ir Hirmanas kas toliau. Galvos neukabinkit.

Advento vainikas

I sniego pasirod veidas. Jis b u v o lapias, aki duobuts dar buvo pilnos sniego, ir visa tai dar keist spd: tartum skulptorius, lipdydamas kauk, bt nebaigs jos ir paliks akl. Tarp pamlynavusi lp blizgjo auksinis dantis. Neatpastu j ot a r Miuk. Daugiau karinink mes tuomet ionai nepalikome. Nuvalykite jam akis. Greberis akimirk dels. Paskui pirtine atsargiai n u b r a u k snieg. Tikrai Reik, tar jis. M i u k sujudo. Dabar jis pats msi vadovauti.

Jei gu tas lavonas karininko, n kaiserio vainiko svorio netekimas s p r e n d jis, tai ia reika lingas auktesnio laipsnio vadovas.

Hirmanas ir Zaueris u koj, teinbreneris ir Berningas u rank. Greberi, js ir kite galvos! Na, kartu viens, du, op! Knas pajudjo. Dar kart! Viens, du, kelk! Lavonas vl pajudjo. Kai po lavonu siver oras, i sniego po juo pasigirdo kakoks duslus atodsis. Ponas virila, koja nebesilaiko, suriko Hir manas. Tai buvo batas. Jis pusiau nusimov. Kojos nuo vandens supuvo batuose ir msa suuto. Bet jau buvo vlu. Knas ismuko, o batas liko Hirsmano rankoje. Ar koja liko bate? Pastatykite bat al ir kskite toliau, rik teljo Miuk ant H i r s m a n o.

Kas gi galjo inoti, kad 12 jis jau toks itis! O js, Imermanai, nutilkite. Reikia gerbti mirt! I m e r m a n a s irjo Miuk nustebs, bet tyljo. Po keli minui sniegas aplink kn jau buvo vi sikai nukastas. Raids buvo isiliejusios, bet dar skaitomos. Greberis sak teisyb: ia tikrai buvo lei t e n a n t a s Reik, ruden vadovavs briui j kuopoje.

Palaukite ia. A tuojau sugriu. Jis nujo greičiau deginti riebalus, kuriuose gyveno kuopos vadas. Tai b u v o vieninteliai namai, lik apysveikiai. Prie revoliucij jie turbt priklaus popui. Rah sdjo didiajame kambaryje.

Miuk su neapykanta pavel g plai rusik krosn, kurioje krenosi ugnis. Ant ilto mrelio guljo Rahs vilkinis uo ir miegojo. M i u k atraportavo, ir Rah ijo su juo. Prijs leitenantas valandl irjo Reik. Uspauskite jam akis, pagaliau tar jis. Negalima, ponas l e i t e n a n t eatsak Grebe ris. Vokai iut. Gali numukti. R a h pairjo apgriaut cerkv. Ar turime karst? Tu r j o m e kelis atsarginius. Rusams atiteko. Tikiuos, kad p r a v e r s jiems.

Rah nesijuok. Ar negaltume kokio sukalti? Knas jau labai atsileids. Pagaliau ir tin kam lent kain ar kaiserio vainiko svorio netekimas kaime.

Document Information

Rah linkteljo. Paguldykite j ant palapins brezento. Laidosi me su brezentu. Ikaskit duob ir sukalkit kryi. Greberis, Zaueris, Imermanas ir Berningas smun kant kn nune prie cerkvs. Hirmanas nedrsiai sek, neinas batu, kuriame liko dalis kojos.

Rytoj i ryto juos reikia suaudyti. Tai pa daryti sakyta ms kuopai. Paiekokite savanori savo bry. Jeigu j neatsiras, reikalingi mons bus paskirti sakymu.

Galas ino, kodl kaip tiktai mes tai turime kaiserio vainiko svorio netekimas ryti! Na, kai tokia suirut A einu savanoriu, tar teinbreneris. Rahs veidas nieko neparod. Ikastu kaiserio vainiko svorio netekimas snieg taku jis nuingsniavo atgal. Grta prie savo krosnies, pagalvojo M i u k. Dide lio ia daikto kelet partizan suaudyti! Lyg jie nepykint imt ms draug! Mums bus maiau vargo. Viskas kartu. Ar ne, ponas virila? Kaip sau norit. M i u k jaut kartl. Plunksnagrauys, galvojo jis. Laibas, itss, kartis su raginiais akiniais.

Lei tenantas dar i pirmojo k a r o. Ir iame kare n k a r t o nepakeltas. Narsus, tiesa, na, bet kas gi dabar nenarsus? Taiau ne vadu gims. Tas pavelg j, nieko nesuprasdamas. Jis ms kuopos vadas, ar ne? Bet apskritai? Kaip apskritai? N i e k oniriai atsak Miuk.

Uteks gilumo? Tai buvo koki septyniasdeimt met senis su bal ta nevaria barzda ir labai ydromis akimis. Jis kal bjo darkyta vokiei kalba.

Priksk lieuv ir kalbk tik tada, kai tavs kas klaus, atsak teinbreneris. Jis buvo gerai nusiteiks. Tarp partizan buvo vie na moteris, ir jis negaljo atplti nuo jos aki. Ji buvo jauna ir stipri. Jis kartu su teinbreneriu ir Zaueriu saugojo belaisvius. Tai mums? A gi tau sakiau, seni, kad usiiauptum. Kas ia tau? Jo veide nebuvo pykio. Jis tik buvo smagus kaip vaikas, nutrauks musei ko jas.

Ne, tas kapas ne jums, tar Greberis. Rusas n nekrusteljo. Jis stovjo tyldamas ir irjo teinbrener. Tas savo ruotu spoksojo rus. Staiga teinbrenerio veidas pasikeit, sitemp ir pa sidar budrus. Jis man, kad kaiserio vainiko svorio netekimas j j puls, ir tik lauk, kad sukrutt. Didelio ia daikto, jeigu ir nuaut ji be niekur nieko. Senis vis tiek nuteistas mirti, tad ne labai kam ir bt galvoje, ar jis nuov i reikalo, gin damasis, ar iaip sau.

Taiau teinbreneriui tai nebuvo vis tiek. Greberiui buvo neaiku, ar jam ia tik tam tikra pramoga taip pykinti rus, kad is valandl usimirt, ar jam dar visai neigaravs tas savotikas pedantikumas, kai mogus, net ir udydamas, sten giasi rodyti sau, kad jo teisyb.

Pasitaikydavo ir vie na, ir kita. Ir viskas vienu metu. Greberiui ne kart teko tai matyti. Rusas nesijudino. Kraujas i nosies jam varvjo barzd. Greberis svarst, kaip jis pats pasielgt ito kiu atveju ar pult prie, rizikuodamas bti ia pat umutas, ar visk ikst u tas kelias gyveni mo valandas, u vien nakt. Jis nieko negaljo nu sprsti. Rusas i lto pasilenk ir pam kirstuv. Jis buvo pasirengs auti. Taiau rusas nebeatsities. Jis m toliau kirsti duo bs dugn.

Kaiserio vainiko svorio netekimas, pasak jis. Rusas padjo kaiserio vainiko svorio netekimas ir atsigul. Guljo nejud damas. Ant jo nukrito keli gabalai sniego, kai tein15 breneris eng per duob. Ar uteks ilgumo? Reik buvo neauktas.

Rusas irjo vir. Jo akys buvo plaiai atmerk tos. Atrod, kad jose atsispindi dangaus mlyn. Mink ti barzdos plaukai riebalų deginimas pašaras burnos krusiojo nuo alsavi mo. Rusas ilipo. Jo varkas buvo purvinas nuo lapios ems. Taip, tar teinbreneris ir pavelg mote r. Dabar eime kasti duobi jums patiems. Nereikia labai gili. Nesvarbu, kad laps sus kaiserio vainiko svorio netekimas vasar.

Buvo ankstyvas rytas. Blankiai rausvas ruoas nu sidriek horizontu. Sniegas girgdjo, nes nakt vl kiek paalo. Ikastos duobs juodavo. Prakeikimas, tar Z a u e r i s.

Viskas ant m s galvos! Kodl mes turime tai daryti? Kodl ne SD1? J u k j darbas mones plekint. Kuo ia mes dti? Tai jau treias kartas. J u k mes padors kareiviai. Greberis atsainiai laik savo autuv rankoje. Plie nas buvo labai altas. Jis usimov pirtines. SD turi per akis darbo ufrontje. Prijo visi kiti. Jo rausva oda spindjo kaip vaiko.

Klausykit, tar jis, ia yra toji karv. Pa- likit j man. Kaip tai tau? J a u nebe spsi. Reikjo bandyti anksiau. Jis ir b a n dtar Imermanas. O i kur tu inai? Ir ji neprisileido jo. I kur toks gudrus atsiradai, k? Jei tos rau donos karvs biau panorjs, tai biau j ir tu rjs. O gal ir ne. SD Sicherheitsdienst saugumo tarnyba. Jeigu jis taip nori j supykinti pats vienas, tai tegu sau pykina. A per daug nesiveriu. Ir a n epareik Greberis. Kiti nieko nesak. Ejo viesyn. Dar jiems ovinius eikvosi!

Pakarti reikia! Zaueris apsidair. Ar matai kur nors med? O gal dar jiems kartuves statysim. I ko gi? Pasirod Miuk su keturiais rusais. Du kareiviai jo is priekio, du i paskos. Senis rusas jo pirmas, po jo moteris, paskui abu jaunesnieji vyrai.

Visi keturi isirikiavo neliepiami ties duobmis. Prie apsisuk dama moteris pavelg j duob. Ji buvo su raudonu vilnoniu sijonu. Pirmojo brio leitenantas Miuleris atjo i kuopos v a d o namo. Jis p a v a d a v o Rah egzekucijos metu. Nors ir juokinga, bet formalum danai vis dar buvo laiko masi.

Visi inojo, kad tie keturi rusai galjo bti parti zanai, galjo ir nebti, bet jie buvo ikvosti ir nuteisti pagal visus formalumus, nors ir neturjo n maiausi ans bti iteisinti. O "kas gi buvo nustatyta? Es pas juos rasta ginkl. Dabar jie suaudomi su visais for malumais, dalyvaujant karininkui. Lyg jiems bt ne vis tiek. Leitenantas Miuleris buvo dvideimt vieneri me t, j kuop pateko prie eias savaites.

Jis apirjo nuteistuosius ir perskait sprendim. Greberis pavelg moter. Ji ramiai stovjo prie duobs su savo raudonu sijonu. Tai buvo stipri ir jau na, sveika moteris, sutverta gimdyti. Ji nesuprato, k Miuleris skait, bet ir taip inojo, kad tai jos mirties sprendimas.

Moteris inojo, kad po keli minui gyvyb, taip stipriai pulsuojanti sveikose jos gyslo se, nutrks visam laikui, bet ji stovjo rami, tartum 17 ia nieko ypatingo nebt, tik truput iurpu ryto al tyje.

Greberis mat, kad Miuk, nutaiss reikming mi n, kak nibdjo Miuleriui. Miuleris pakl akis. Ar negalima paskui? Geriau bt dabar, ponas leitenante. Darykit, kaip norit. Miuk ijo priek. Pasakyk tai itam, kad nusiaut batus, krei psi jis senj rus, suprantant vokikai, ir parod vien i jaunesnij belaisvi.

Senis pasak. Jis kalbjo tyliai ir prodainiu. Antra sis belaisvis, smulkaus sudjimo mogus, i pradi nesuprato. Aukis batus! Senis pakartojo, k buvo pirma saks. Jaunesnysis pagaliau suprato ir skubdamas, kaip mogus, laiku neatliks savo pareigos, m trauktis batus.

Stovda mas ant vienos kojos ir sverddamas, jis trauk bat nuo antros. Ko jis taip skuba? Kad minute anksiau numirt? Batai bu vo geri. Miuk kak rikteljo ir parod on. Belais vis pastat batus ir sugro savo viet. Jis stovjo nevariais autais ant sniego. Ilindo gelsvi koj pirtai, ir mogus sumis pariet juos. Miuk apirinjo kitus. Jis pamat, kad moteris turi kailines pirtines, ir jas liep padti prie bat.

Valandl jis irjo raudonj sijon.

  1. Abs riebalų deginimas
  2. Afrikoje, kai ilgai nesiliaudavo smarki angl ugnis, lavonai t a r p fronto linij kartais taip pat ge rokai paguldavo nelaidoti.
  3. Geriausias riebalų deginimo stimuliatorius

Sijonas buvo sveikas ir geros mediagos. Gal jis bijojo Rahs, kuris p r o lang galjo matyti vis egzekucij, o gal neinojo, k daryti su sijonu. Virila pasitrauk. Moteris kak labai greitai pasak rusikai. Paklauskite, ko ji kaiserio vainiko svorio netekimas n o r ipasak leitenan tas Miuleris.

Jis buvo ibals. Tai buvo jo pirmoji eg zekucija. Miuk paklaus senj rus. Ji p r a k e i k i a jus ir visus vokieius, esanius rus e mje! Ji prakeikia js vaikus!

Jinai linki, kad jos vaikai k a d a nors taip pat audyt js kaiserio vainiko svorio netekimas, kaip js dabar mus audote. Tai bjauryb! M i u k irjo moter, ipts akis. Ji turi du vaikus, sak senis. O a turiu tris snus. M e s n e pastoriai. Kareiviai stovjo ramiai.

Greberis juto savo au tuv. J i s 'vl b u v o nusimovs pirtines. Saitas plienas svilino j a m nykt ir smili. Greta jo stovjo Hirmanas. J i s b u v o pagelts, bet nejudjo. Greberis nuspren d auti rus kairiame krate. Seniau, kai jis bdavo skiriamas toki egzekucij, jis audavo or, bet da bar taip n e b e d a r y d a v o. Suaudomieji n e t u r d a v o i to jokios naudos.

Kiti galvodavo taip pat, kaip ir jis, atsitikdavo, kad beveik visi tyia nepataikydavo. Tiesa, buvo toks atsiti kimas, kai viena moteris, kulk nekliudyta, puol ant keli ir su aaromis akyse d k o j o jiems u tas kelias minutes, kurias jai t e k o dar pagyventi.

Greberis ne m g d a v o prisiminti tos moters. Dabar taip nebeatsitik davo. Per taikikl Greberis mat rus. Tai buvo tas pats barzdotas senis ydromis akimis. Taikiklis skyr vei. Greberis nuleido j. Paskutin kart jis kakam n u p l apatin andikaul. J i s pastebjo, kaiserio vainiko svorio netekimas Hirmano vamzdis pakel tas aukiau ir kad jis ketina auti virum galv.

Leisk emiau. Jis isiriet, kaip mogaus atvaizdas mugs balagano krei vame veidrodyje, isilenk ir krito auktielninkas. Senis visai nevirto duob. Jo kojos kyojo. Kiti du susmuko vietoje. Tas, kur buvo be bat, paskutin akimirk pakl rankas, stengdamasis usidengti vei d. Viena ranka pakibo ant sausgysli kaip skuduras. Rusams nebuvo nei rankos suritos, nei akys uritos.

Visi umiro tai. Moteris krito knipsia. Ji buvo dar gyva. Pasir musi rankomis ir paklusi veid, ji irjo kareivius. Niekas kitas j netaik. Senis rusas dar kak suriko i k a p o ir nutilo. Vien moteris tebeguljo pasirmusi. Savo plat veid ji at gr kareivius ir kak sunypt. Senis buvo ne begyvas, ir nebebuvo kam iversti jos odi. Ji taip ir guljo, pasirmusi rankomis, kaip didel marga var l, kuri nebegali parplioti, ir nypt, nenuleisdama aki nuo vokiei.

Rodos, ji n nemat, kad i ono prie jos prijo pyks Miuk. Ji nypt ir nypt, ir tik paskutin akimirk pamat revolver. Pasukusi gal v, ji suleido dantis Miukei rank. Miuk nusikeik ir kaire ranka atsivedjs smog jai pasmakr. Kai dantys atsileido, jis ov jai pakau. Velnikai blogai audote, suniurnjo Miule ris. Taikyti nemokate? Tai Hirmanas, ponas leitenante, atsiliep teinbreneris. Ne, ne Hirmanas, pasak Greberis. Palaukit, kol kas paklaus. Jis pavelg Miuler. Miuleris buvo labai ibals ir nesijudino.

Miuk pasilenk prie kit rus. Vienam i jaunesnij jis pridjo revolver prie ausies ir i ov. Galva kresteljo ir tuojau vl nurimo. Miuk sikio revolver ir apirjo savo rank. Isitrauk nosin ir apsivyniojo.

Reikia jodu p a t e p t idenver svorio metimo iššūkis Miuleris. Kur fel eris? Tuojau nueikite. Miuleris pairjo negyvlius. Mo teris guljo knipsia ant lapios ems. Omai jis irdo, pats neinodamas ko. II Nakt vl m smarkiau dundti anapus horizonto.

Dangus b u v o raudonas, ir viai blykiojo vis aikiau. Prie deimt dien pulkas buvo atitrauktas i fronto ir dabar ilsjosi. Bet rusai artjo. Frontas keitsi kiek vien dien. N e b e b u v o aikios linijos. Rusai puol. J i e puol jau kelet mnesi. Jis pasiklaus griausmo ir band vl umigti. Dar kiek paguljs, jis apsi av batus ir ijo lauk. Naktis b u v o giedra ir nealta. Deinje, u miko, sprogo sviediniai. Kakur u fronto linijos proektoriai iekojo padangje lk tuv.

G r e b e r i s sustojo ir pairjo auktyn. Mnulio nesi mat, bet dangus buvo vaigdtas. Greberis nemat vaigdi; jis tiktai mat, kad tokia naktis labai tin ka lktuv antskrydiams.

Puikus oras atostogininkams, pasak kakas alia jo. Tai buvo Imermanas. Jis jo sargyb. Nors pulkas ilsjosi, bet partizanai p r a s m u k d a v o visur, ir todl nakt reikdavo statyti sargyb. Dar vi sas pusvalandis iki pamainos. Eik gult. Paadinsiu, kai reiks. T a v o amiuje niekad ne per daug miego. Kiek tau met?

Dvideimt treji? Na mat. Nebesinori miego. Atostog nesulauki, k? Imermanas tiriamai pavelg Greber. Tai laim! Dar per anksti diaugtis. Paskutin minut gali bti atauktos visos atostogos. Jau tris kartus man taip buvo. Visaip gali bti. Nuo kada tau priklauso? Jau ei mnesiai. Vis kas nors sutrukdydavo.

Paskutini kart vis raumenis; to nepakako, ir nie kas negabeno j tvyn. Taip, nepasisek Bet tau bent priklauso. O man ne. Mat esu buvs socialdemokratas. Politikai nepatikimas. Turiu tiktai ans didvyrikai ti, dau giau nieko. Patrank msa ir tra tkstantmeiui reichui.

Greberis apsidair. Imermanas nusijuok. Vokikas atsargumas! Nebijok, visi kirmyja. Apie j negalvojau,' su apmaudu atsak Gre beris. Vis dlto jis galvojo apie tai. Juo blogiau,Imermanas vl nusijuok. Tas atsargumas taip sigr mogui krauj, kad jis n pats to nebepastebi. Keista, kad ms kaiserio vainiko svorio netekimas amiuje priviso skundik kaip gryb po lietaus! Yra apie k pagalvoti, tiesa? Greberis patyljo valandl. Jei tu visa tai taip gerai inai, tau juo labiau rei kt saugotis teinbrenerio, gal gale pasak jis.

Spjaut man teinbrener. Man jis maiau gali pakenkti negu jums. Kaip tik dl to, kad nesisaugau. Tai tik rodo, kad a doras mogus. Per didelis unuodegiavimas tuoj priverst tuos bonzas pastatyti au sis. Taip seniai daro buvusieji socialdemokratai, kai nori, kad nieks j netart.

Ar ne taip? Greberis pt rankas. Geriau nesi leisti kalbas. J i s n o r j o atostog ir kaiserio vainiko svorio netekimas, ir irjo, kad j o s neislyst i rank. I m e r m a n a s sak ties: Tre iajame reiche mons nepasitikjo vienas kitu. Be veik n i e k u r mogus nesijausdavo visai saugus. O kai nesi saugus, tai geriau priksk lieuv. Kada paskutin kart buvai namie? M a d a u g prie dvejus metus. Palusiai seniai.

Tai tursi kuo stebtis! O kas gi ten taip pasikeit? Daug kas. G r e b e r i s staiga pajuto skaudi baim, nelyginant diegl viduriuose. Tai nebuvo nieko nuostabaus to kiame pasaulyje, kur jau seniai n i e k o nra tikro. I kurgi tu inai? J u k tu nesi buvs atostog. Bet inau. Kuri gal jam reikjo ieiti? Kalbti jis nenorjo. Norjo bti vienas. Ta mintis tiesiog persekiojo j. G r e b e r i s norjo pabti vienas, bent kelias savaites vienas, visai vienas ir pagalvoti, daugiau nieko.

Apie tiek d a u g dalyk reikjo pagalvoti. Ne ia, bet tenai, namie, vienam, kur nepasiekia karas. M e t a s sargyb, pasak jis. Pasiimsiu savo mant ir paadinsiu Zauer. Pabklai griaud vis nakt. Griaud ir amalavo horizonte. Greberis irjo tolum. Taiau paskui k a k o k i e nesuprantami dalykai atsitiko ties Maskva 23 ir Stalingradu. Ir staiga viskas pasikeit. Lyg kas u kerjs bt. Omai rusai vl i kakur itrauk arti lerij. Nie kas nesuprato, kas ia darosi, bet mai pasklido gan dai, kad atkirsti ir kapituliav itisi armijos korpusai, ir netrukus visi inojo, kad pergal pavirto bgimu.

Tokiu pat kaiserio vainiko svorio netekimas kaip Afrikoj, kada Kairas jau buvo ia pat. Greberis sunkiai ingsniavo keliu aplink kaim. Nemnesta naktis ikraip perspektyv. I kakur atklydusi viesa sklaidsi, atsimudama nuo sniego.

Namai rodsi toliau ir mikai ariau, negu i tikrj buvo. Kvepjo svetimu kratu ir pavojum. Pasivaikiojimas Paryi. Smingamj bombonei staugimas virum pakrikusios alies. Keliai, kaiserio vainiko svorio netekimas pabgli ir by ranios armijos likui. Vlyvas birelis, laukai, mi kai, ygis per nenuniokot al, paskui miestas su savo sidabrine viesa, gatvmis, kavinmis, atidars savo vartus be vio.

Ar jis tuomet apie k nors galvojo? Ar juto nerim? Viskas atrod teisinga. Vokietija gynsi, karo itrokusi prie apsupta, tai ir vis kas. Kad prieas buvo taip prastai pasirengs, jog vos testeng spirtis, neatrod Greberiui prietaringas da lykas.

O vliau, Afrikoje, per didiuosius puolimo etapus, dykumoje, naktimis su begale vaigdi ir tank tar kjimo, ar tada jis galvojo? Ne, negalvojo, net ir trau kiantis.

Ten buvo Afrika, svetima alis, nuo Vokietijos j skyr Viduremio jra, dar ir Pranczija. Ko ia daug galvosi, nors ir lemta jos netekti? Juk negalima visur nugalti. O paskui Rusija. Rusija nesugeba numesti svorio pralaimjimai, ir b gimas.

Ir tai jau ne u jr mari, trauktis reikjo tie siai Vokietijon. O sumuti buvo ne keli korpusai kaip Afrikoje, trauksi visa vokiei kariuomen. Tada Greberis mai susimst. Ir jis, ir daugelis kit. Kur ia mogus nesusimstysi! Kol seksi, viskas buvo 24 gerai, o jei kas ir n e b u v o gerai, tai niekas to n ne kaiserio vainiko svorio netekimas arba t e i s m o didiuoju tikslu.

O koks tasai tikslas? Ar ne visada jis turjo dvi puses? Ir ar viena jo pus ne visada b d a v o tamsi ir nemonika? Kur jo akys buvo anksiau? Bet ar i tikrj nieko nemat? Ar ne jausdavo abejoni ir pasibjaurjimo, tik tuos jausmus visada v y d a v o alin?

Jis igirdo Zauer kosint ir, apjs kelias sugriautas pirkias, nuingsniavo jo pasitikti. Zaueris parod iaur. Didiul pavaist tviskjo horizonte.

Drioksjo sprogimai, vysiojo liepsn lieuviai. Ir ten jau rusai? Zaueris papurt galv. Tai ms pionieriai. Jie naikina kakok kaim. Vadinasi, vl traukiams. Jie nutilo ir klaussi. A jau nebeinau, kada maiau sveik nam, pagaliau prakalbo Zaueris. Greberis p a r o d namus, kuriuose gyveno Rah.

Tau jis sveikas? O kulkosvaidi igriotos sienos, sudegs stogas ir sugriautas tvartas? Zaueris garsiai atsiduso. J a u visa aminyb, kai nemaiau sveikos gatvs. Ir a nemaiau. Bet tu greit pamatysi. Ai Dievui. Zaueris pavelg j pavaist.

Kartais, kai pasiiri, kiek mes prigriovme visko Rusijoje, tiesiog baisu darosi. Kaip manai, k jie mums padaryt, jei pasiekt ms sienas? Ar apie tai kada pagalvojai? O a pagalvojau. Turiu k Rytprsiuose.